G. Purvaneckienė. Ką apie šeimą vėl buria konservatorių šaMANai?

Nori turėti vaikų, jaunasis pilieti? Prašom, tau, griežta instrukcija pagal Rimantą Dagį ir konservatorius: ką, kur, kada ir kaip daryti. Taip, jie, greičiausiai, įsivaizduoja tobulą šeimos politiką – griežtai pagal nurodymą ir papunkčiui. O jeigu kažkur neatitikai, tai – tavo problemos.

Tuoj pat būsi priskirtas prie nedorųjų, palaidųjų ir neteksi valstybės pagalbos. Kaip jausis į standartą nepatekęs vaikas – konservatoriams taip pat nerūpi. Nes to šeimyninio „idealo“ jiems, matyt, niekas, net žmonos paprotintas Gabrielius Landsbergis, neišmuštų.

Štai ir vėl, paleido konservatoriai į orą dar vieną „šeimyninį“ balioną ir visuomenėje vėl pasigirdo diskusijos apie Konstitucijos 38 str. pataisas. Maža to, jie pateikė dar ir LR Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, kuriam po pateikimo buvo pritarta. Ar tikrai to dabar reikia?

Mano nuomone, nereikia nei vieno, nei kito. Kam reikalingas ribojantis šeimos apibrėžimas Konstitucijoje? Nežinau – kam, nes dabartinės Konstitucijos normos palankios šeimai, įpareigoja valstybę globoti šeimą, vaikystę, motinystę ir tėvystę. Ir netgi nurodo, kad santuoką sudaro moteris ir vyras. Ko daugiau reikia? Atsakymas peršasi panagrinėjus naujai pateiktą šeimos stiprinimo įstatymą.

Šeimos stiprinimo įstatymą parengė opozicijos nariai (pasirašė ir iš kitų frakcijų), beje, ne visuomet turintys kitų savo partijų narių palaikymą, ypač jaunesnių, kurie į šeimą turi labiau subalansuotą požiūrį (žr. M. Majauskas, Delfi, 2016-05-16).

Ar šeimos būklė Lietuvoje tokia bloga, kad reiktų specialaus stiprinimo įstatymo? Be abejo, šeimos padėtis nėra labai gera. Lygindami įvairias šalis ir jų šeimos politikas, paprastai šeimos būklę matuodavome dviejų sričių rodikliais – gimstamumo ir santuokų bei ištuokų. Tačiau antrosios srities rodikliai pastaruoju metu nebetinka, kadangi daugelyje šalių didelė šeimų dalis sudaroma ne santuokos, o partnerystės pagrindu, o partnerysčių sudarymo ir nutraukimo statistika paprastai neteikiama.

Todėl, pvz., kartais galima padaryti klaidingą išvadą, kad Lietuva pirmauja skyrybų skaičiais, neatsižvelgiant į tai, kad ji pirmauja ir santuokų skaičiais. Taigi, belieka vadovautis gimstamumo rodikliais, ir pagal juos Lietuva Europoje apie viduriuką.

2014 m. suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje buvo 1,63, o vidutis ES – 1,58. Žiūrint pagal regionus, didžiausias gimstamumas – šiaurės šalyse (nuo 1,93 Islandijoje iki 1,69 Danijoje) mažiausias - pietų šalyse (nuo 1,37 Italijoje iki 1,23 Portugalijoje).

Mūsų kaimynė Lenkija, iki šiol turėjusi tokią politiką, kurią pas mus propaguoja konservatyviosios jėgos, tai pat negalėjo išbristi iš žemiausio gimstamumo liūno (1,32). Taigi pirma išvada – šeimos politikos turėtume pasimokyti Šiaurės šalyse, o jose mažiausiai visokių ribojančių apibrėžimų ir mažiausias kišimasis į šeimos sudarymo būdus, bet didžiausia reali pagalba ir parama šeimos reikmėms.

Norėdama įsitikinti, ką galvoja žmonės apie šeimos irimą (kaip teigiama Šeimos stiprinimo įstatymo projekte), atlikau eksperimentą, žinoma, neprieštaraujantį mokslinių tyrimų etikai.

Pokalbiuose su žmonėmis įvairiose vietovėse, užduodavau vieną klausimą: „Kas labiausiai ardo šeimą?“ Atsakymų buvo įvairių, bet pagrindinis ir dažniausias – girtavimas (girtuoklystė, alkoholizmas ir pan.). Antroje vietoje pagal dažnį – smurtas šeimoje. Beje, šie du veiksniai dažnai buvo įvardijami kartu, dar paaiškinant, kad girtavimas sukelia smurtą. Buvo minimos ir įvairios kitos priklausomybės.

Vilniuje ir kituose miestuose žmonės kalbėjo apie ekonominius sunkumus, nelygų pareigų pasidalijimą pagal lytis, nemokėjimą susikalbėti. Atskirais atvejais konstatavo, kad „jeigu šeimoje gimsta neįgalus vaikas, tai vyras palieka šeimą“. Ir tikrai nė vienas nepasigedo šeimos apibrėžimo ir nekaltino šeimų irimo dėl „gėjų-niekadėjų“.

Trumpai tariant, norint padėti Lietuvos šeimoms, reiktų sustiprinti šeimos politiką, vadovaujantis Šiaurės šalių pavyzdžiu ir atsižvelgiant į Lietuvos visuomenės bėdas. Ir tikrai šeimoms nereikia nei apibrėžimo, nei abstraktaus įstatymo, įtvirtinančio žodines priemones, visokias komisijas ir tarybas.

Tai kam gi jo reikia? Atsakymas išryškėja jau 2-ame teikiamo įstatymo straipsnyje, apibrėžiančiame pagrindines jo sąvokas. Dvi iš trijų apibrėžtų sąvokų - su šeimomis dirbančios organizacijos ir šeimų organizacijos. Atsakymas kaip ant delno – po R. Dagio sparneliu buvo prikurta daugybė panašaus pobūdžio satelitinių konservatorių partijos organizacijų, kurias reikia „maitinti“, plukdyti į jas biudžeto pinigus. Jų vaidmuo įstatymo projekte taip pat aiškiai apibūdintas – dalyvauti visokiose komisijose, tarybose ir pan., sprendžiant tiek politinius, tiek vidinius atskirų šeimų klausimus.

Žodiniu būdu. Bet finansavimo, be abejo, prireiktų, nes reiktų prikurti įvairių naujų komisijų, tarybų ir kt. bei skirti jų administravimui lėšas. Po to prasidėtų projektai, mokymai... Irgi puikus finansavimo šaltinis.

Ar šeimos stiprinimo įstatymas reikalingas šeimoms? Tikrai – ne. Jis šeimoms nieko neduotų, tik atimtų dalį paramos ir pagalbos šeimai finansavimo.

Čia galima iš naujo pažvelgti į Konstitucijos pataisas. Jas priėmus, šeimos stiprinimo įstatymas turėtų konstitucinį pagrindą, ir tos šeimų organizacijos galėtų prikurti be galo daug projektų, mokyti, „šviesti“, versti tokius žmones, kurie nukryptų nuo konstitucinių normų, keisti elgesį.

Tai ką daryti? Bijau, kad dabartinis Seimas, kurio dalis balsuoja pagal nuogirdas, o nugirsta tą, apie ką rėkia didžiausi rėksniai, balsuos už jį. Lieka tik viena išeitis – taisyti šį projektą pasiūlymais ir padaryti jį, jei nors ir nereikalingą, tai bent jau nežalingą šeimoms.