G. Songaila. Apie marksistų užguitą kultūros politiką

Dažnokai dūsaujama, kad Lietuvoje per visą ketvirtį amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo taip ir neatsirado jokios kultūros politikos. Nebent susitaikytume su tokia politika, kuri nuolat stūmė kultūrą į viešųjų reikalų paraštę ir kaip tik ją pavadintume vienintele įmanoma kultūros politika.

„O kokios gi jūs norėtumėte kitokios kultūros politikos šiuolaikiniame rinkos santykių pasaulyje?“ – beveik retoriškai šito dabar tikriausiai paklaustų kiekvienas pažangusis Lietuvos politikas ar šiaip pilietis, jei tik dar ko nors klaustų, o ne tiesiog numotų ranka. Ir vis dėlto, laikai keičiasi, kultūra anksčiau ar vėliau sugrįš į viešosios politikos centrą.

Marksistinė „bazė ir anstatas“

Nacionalinė kultūros politika ir galima, ir gyvybiškai būtina. Tačiau, prieš atsakant į klausimą, kam jos reikia ir kaip ji įmanoma, pirmiausia pamėginkime pasiaiškinti, kodėl jos nebuvo ir vis dar nėra, nepaisant šios būtinybės. Kas gi atsitiko? Juk visų politinių kadencijų kultūros ministerijos stengėsi formuoti ir įgyvendinti ne ką kitą, o kultūros politiką… O vėliau belikdavo baksnoti į vyriausybių tikruosius prioritetus, į kultūros reikšmės nepakankamą suvokimą tiek valdančiųjų galvose, tiek visų kadencijų finansų ministerijose, apgailestauti dėl menkos kultūros ministrų įtakos. Net tada, kai kultūra užimdavo didžiausią dalį laimėjusios partijos rinkimų programoje, po rinkimų ji vėl patekdavo į pačią paskutinę, likutinę viešosios politikos vietą.

Kodėl visų kadencijų politiniai lyderiai tik pakentė dėmesį kultūros politikai, kaip politinio žaidimo priemonei konkurencinėje kovoje, bet realioje politikoje šis dėmesys neišvengiamai nusilpdavo? Juk ir pats šitų „priemonių“ naudojimo poreikis parodo, kad kultūros politika yra aktuali didelei ir pakankamai reikšmingai rinkėjų daliai. Kas nulėmė tokią valdančiųjų politikų nuostatą, kada toji liaudies dalis, kuri sovietiniais laikais buvo vadinama „tarpsluoksniu“, pažvelgus profesionaliomis akimis nėra tokia svarbi, kaip ji pati klaidingai mano ir dar kitus klaidina?

Vienas iš labai tikėtinų paaiškinimų – tai didžiulė marksistinės pasaulėžiūros inercija, nepraradusi savo įtakos ne tik „atstatytos“ nepriklausomos Lietuvos politinei klasei (kuri nėra tokia jau visai iš naujo susikūrusi), bet ir jos jaunesnėms kartoms. Sovietinių laikų nepatyrusi karta nė nebežino, iš kur gi atėjo tas pamatinis suvokimas, kad kultūra – tai tik antrinis (tad ir antraeilis) ekonominių santykių reiškinys, materialioje tikrovėje esą nieko nelemiantis anstatas. O tai juk labai blogai, nes ši marksistinė doktrina naujose kartose perimama nekritiškai (kartais netgi mažiau kritiškai, nei ji buvo suvokiama sovietiniais laikais).

Kai tik žengėme integracijos į Vakarus keliu, atpuolė tikslas tvarkyti ekonominius santykius taip, kaip nustatė komunizmo kanonai. Atpuolė ir propagandinis kultūros bei švietimo vaidmuo, skirtas tinkamai auklėti naująjį „tarybinį žmogų“ (nors yra požymių, kad šita misija bendrais bruožais persidavė ir pažangiojo europiečio auklėjimo tikslams). Tačiau marksistinės sampratos apie viską nulemiantį „ekonominės bazės“ vaidmenį, nepaisant išoriško sąvokų pokyčio, neprarado turėto aktualumo. Šios nuostatos labai pritiko ir pravertė naujais – rinkos fundamentalizmo – laikais. Nuo valstybinio reguliavimo sugrįžus prie rinkos santykių, materializmas tik įgavo antrąjį kvėpavimą...

Kultūros politikai ši neomarksizmo atmaina yra žalinga ne tik dėl to, kad ji, kur tik tai įmanoma, atsisako dotacijų „ekonomiškai nenaudingiems“ viešiesiems sektoriams (lenininiam marksizmui buvo svarbi idėjinė-propagandinė kultūros kontrolė, todėl ir kultūros infrastruktūra, ir kultūros darbuotojai buvo nustatyta tvarka, nustatytose ribose planingai subsidijuojami), bet ir todėl, kad ji išvis nebemato kultūrinės vertės ir viską matuoja komercine prekės verte ir vartojimo santykiais.

Kas lemia visuomenės pažangą?

Bėgdami nuo lenininio marksizmo doktrinos iš rytų, patys to net neįsisąmoninę, pataikėme ant vakaruose vyraujančio neomarksizmo, kuris postkomunistinėje Lietuvoje sustiprino pragmatiškai mąsčiusių buvusių socializmo statytojų idėjines nuostatas ir leido greitai prisitaikyti prie naujųjų sąlygų. Ankstesnės sistemos pagrindą sudariusią „planinę ekonomiką“ tuoj pakeitė viską šiame gyvenime lemianti, sukurianti ir sutvarkanti „laisvoji rinka“. O valdančiojo elito ekonomistiniame žodyne greta jam įprasto „efektyvumo“ siekio, dabar jau matuojamo tik tiesiogine finansų grąža (pelningumu), dar atsirado ir „konkurencingumo“ tikslas.

Kol šios pasaulėžiūros vedami apsiribojame tik pačia ekonomine politika, tai susiduriame vien su vakarietišku neoliberalizmu, kuris Lietuvoje skelbiasi superdešiniuoju ir supervakarietišku. Mat jis siekia riboti valstybės vaidmenį, kuris istoriškai buvo siejamas su socialistiniu lageriu, jo atgrasia privačios iniciatyvos kontrole. Bet ne vienam tokiam „dešiniajam“ uždavus kontrolinį klausimą, o kas, jo manymu, nulemia visuomenės pažangą, iškart atsiskleidžia neomarksistinis, kairuoliškas, gana „negilus“ šio liberalizmo pobūdis. Labai abejoju, ar taip paklausę, ir jūs dažnai išgirstumėte, jog pažangą nulemia ne ekonomika, o kūrybinga asmenybė, ir ne beasmenė rinka, o individualus kūrybingumas, kuris nėra kažin koks nelaisvas materialiųjų santykių antstatas, bet kaip tiktai yra pats pirminis, prasminis visuomeninių pokyčių pagrindas.

Šiuolaikiniai tyrinėjimai jau seniai atmetė supaprastintą, neoliberaliai ideologijai būdingą požiūrį, kad visuomenės pažangą ir gyvenimo kokybę esą lemia tiktai ekonomikos (BVP) augimas ar tiktai ekonominiai rinkos veiksniai. Neoliberaliosios ideologijos vyravimui Vakaruose koją pakišo būtent tie socialinių-ekonominių tyrinėjimai, kurių objektu tapo kultūros reiškiniai, jų nauda bei poveikis visuomenės raidai. Plinta mokslinės nuostatos, kad kultūros ir meno kūryba – tai vienas iš pačių svarbiausių visuomenės gerovės bei pažangos variklių (driving force), kuris netgi turi potenciją nulemti kiekvienos šalies socialinį ir ekonominį gyvybingumą.

Kultūra, kaip naujų ekonomikos sektorių versmė ir jų horizontalios sąveikos laidas

Vakarų ekonomikose (pirmiausia JAV ir Didžiojoje Britanijoje) prieš tris dešimtmečius išryškėjo naujas, itin reikšmingas sektorius, kuriam suteiktas „kultūros ir kūrybinių industrijų“ pavadinimas (šiam sektoriui buvo priskirti ne tik menai bei kultūros paveldas, bet ir visa žiniasklaida, reklamos verslas, kinas, dizainas, mados, kompiuteriniai žaidimai, kita taikomoji kūryba). Įtakingi sociologai ir ekonomistai (N. Garnham, R. Florida, D. Throsby, D. Hesmondhalgh, A. Pratt, kt.) pradėjo skelbti duomenis apie tai, kad šis sektorius yra ypač svarbus ne vien dėl to, kad užima jau pakankamai reikšmingą ekonomikos dalį (pagal įvairius duomenis JAV jis viršija 12 proc. BVP, o Lietuvoje 4 proc.), bet pirmiausia dėl to, kad jis daro teigiamą poveikį ir kitų sektorių augimui.¹ Skatindamos visuomenės inovatyvumą, kūrybinės industrijos greitina kitų ekonomikos sektorių vystymąsi, technologines inovacijas. Atsirado naujos sąvokos, įvardinusios tokius strategiškai svarbius reiškinius, kaip šalies ar miesto „kūrybinė klasė“², o ateities ekonomikos vizijai buvo suteiktas garbingas „kūrybinės ekonomikos“ pavadinimas³.

Negana to, paaiškėjo, kad plačiai suvokiamos „kūrybinės industrijos“ – tai santykinai sparčiausiai augantis ekonomikos sektorius. UNESCO duomenimis, Suomijos ekonomistai paskaičiavo, kad 1 proc. dydžio valstybės investicijų dalies perskirstymas (reallocation) į kūrybinių industrijų sritį padidintų valstybės pajamas (GVA) 1,06 mlrd. Eur⁴. Tad jau laikas paklausti, kur čia tas susikirtimas su rinkos ekonomikos sampratomis ir kam tuomet yra reikalinga kažkokia kultūros politika anapus rinkos?

Jei kūrybinės industrijos sukuria paklausą turinčias prekes ar paslaugas, jeigu jos generuoja geras pajamas, tai juk tik patvirtina rinkos dėsnių universalumą. O tos prekės/paslaugos, kurių gamybos kaštai didesni už jų komercinę vertę, juk yra ekonomiškai pasmerktos, kaip ir jas kuriantis verslas. Ir visi motyvai, kad valstybė kažin kodėl turi subsidijuoti ekonomiškai neproduktyvius sektorius, pažangiesiems politiniams ekonomistams yra labai įtartini: tai lyg kažkokios duoklės reikalavimas.

Kūrybinių industrijų ir „ekonomiškai stagnacinio“ kultūros sektoriaus santykis

Kūrybinių industrijų ekonomikoje visgi atsiranda šiokių tokių „neekonominės vertės“ keblumų. Kūrybinės industrijos tiek savo turiniu, tiek išraiškomis (simboliškomis prasmėmis, kūrybinėmis idėjomis, įžvalgomis) neretai visai nejučia remiasi į „nekomercinį“ kultūros sektorių⁵, į jo sukurtas kultūrines vertes. Čia slypi prigimtinis dualumas (nekomercinio kultūros prado ir kūrybinio, bet jau komercinio prado sąveika, persiklojimas). Ši sąveika gali būti mažiau ir daugiau produktyvi.

Tam, kad šie santykiai būtų geriau suprantami ir labiau pritaikomi kultūros politikos pagrindimui, tyrinėtojai⁶ pasiūlė jau prigijusį „koncentrinių ratų“ modelį. Du centrinius ratus šiame sektoriuje sudaro: 1) profesionalieji menai (literatūra, muzika, vizualieji menai, scenos menai) bei 2) kultūros paveldas (archyvai, bibliotekos, muziejai, galerijos ir kt.)⁷, kai du išorinius centrus sudaro: 3) spauda ir knygų leidyba, fotografija, televizijos ir radijo programos, kinas, naujoji žiniasklaida, kompiuteriniai žaidimai, ir 4) reklama, dizainas, architektūra, kiti taikomieji menai. Pastariesiems dviems ratams būdingesnis „kūrybinių industrijų“ (t. y. grynasis komercinis aspektas), bet čia priklauso ir „nepajaminga“ saviveiklinė, t. y. neprofesionali kūryba, kurios kaštai nėra tokie dideli, o kita vertus, kurios socialinis vaidmuo ir ugdymo aspektai yra gana reikšmingi.

Pažymėtinas fundamentaliųjų mokslų ir profesionalaus meno socialinio vaidmens panašumas. Ir vienas, ir kitas reiškinys nėra nei kaip nors „apsimokantis“, nei pats savaime yra kam nors tiesiogiai pritaikomas, tačiau tai tarsi esminiai idėjų ir pokyčių centrai, kurie įgalina kitų mokslo bei kultūros reiškinių plėtrą bei pačios visuomenės pažangą. Tai lemiamas motyvas, kodėl šie branduoliniai kultūros ir mokslo reiškiniai, nors jų galutinė kompleksinė vertė niekad nebūna aiški, yra ir privalo būti valstybės instituciškai subsidijuojami, nepaisant subsidijuojamos veiklos turinio. Drauge tai kuria įtampą tarp nekomercinės kultūrinės vertės bei jos komercializuotų produktų. Kuo arčiau grynojo komercinio santykio, tuo mažiau lieka pirminių, nekomercinio kūrybinio santykio sukurtų kultūrinių verčių.⁸ Kita vertus, be grynai periferinių kultūros (kaip ir mokslo) sektoriaus sričių, kažin, ar būtų kaip pamatuoti ir patį nacionalinės kultūros (kaip ir mokslo) gyvybingumą.

Nacionalinė kultūra, kaip branduolinis valstybės interesas

Šalia to, kad kultūros politika yra tiesiogiai susijusi su visuomenės vystymusi, inovatyvumo ir ūkio evoliucijos skatinimu (o per inovacijas – ir su ekonomikos augimu, kuriam vienam vis dar meldžiasi senojo plauko politiniai ekonomistai), visuomenės ir ekonomikos procesų tyrinėtojai pabrėžia⁹, jog šis, „ekonomiškai stagnacinis“ kultūros sektorius taip pat yra:

1) esminis socialinės prasmės kūrimo ir tautos sanglaudos šaltinis (čia taip pat reikėtų pridurti ir regioninės politikos plotmę; antai, vietinių kultūros centrų, bibliotekų, muziejų bei kiti kultūros darbuotojai yra nepaprastai svarbus bendruomenių socialinio gyvybingumo ramstis); tiesioginės ekonominės naudos iš to nematyti, tačiau ji pasimato tuomet, kai nutrūkus šiai funkcijai išryškėja brangiai kainuojanti socialinė žala (socialinių vertybių ir normų anomija), ypač jaunajai kartai; ši kultūros funkcija artima ekologijai, kurios „naudos“ ekonometriniai skaičiavimai šiais laikais taip pat labai sparčiai plėtojasi;

2) šalia švietimo, sveikatos, saugumo bei teisingumo sričių, tai yra vienas iš pačių būtiniausių gyvenimo kokybės, laimės ekonomikos veiksnių; dažnas politikas „laimės ekonomikos“ sąvoką supranta dar tik labai buitiškai, emociškai, vien kaip malonumų ir potyrių, smagaus laisvalaikio ekonomiką, tačiau kuriant asmenybei vystytis tinkamą aplinką, žinoma, yra svarbūs ir saviraiškos bei sveiko gyvenimo džiaugsmo aspektai;

3) kartu su švietimo sistema – tai pagrindinis nacionalinės tapatybės kūrimo ir stiprinimo svertas, kuris, beje turi esminę reikšmę ir pačiai švietimo sistemai; apleidus nacionalinės kultūros plėtrą, prapuola ryšio su savo šalimi jausmas (tai viena priežasčių, kodėl pagal apklausas 90 proc. 15-19 metų jaunuolių planuoja išvykti iš Lietuvos); neomarksistinių pažiūrų veikėjai šią kultūros funkciją puola ypač aršiai ar siekia ją nuvertinti, tačiau geopolitinės padėties pasikeitimai ir informaciniai karai globalizmo laikais parodė, jog nacionalinė kultūrinė tapatybė, kaip ir kolektyvinė istorinė atmintis, tapo pagrindiniu nacionalinio saugumo uždaviniu.

Aišku, kad kultūros sritis – tai viena pagrindinių valstybės funkcijų, kurios „laisvoji rinka“ atlikti negali ir todėl ji priklauso valstybės subsidijuojam viešajam sektoriui. Aišku ir tai, jog politikams, kurie kaip ir sovietiniai komunizmo ideologai svajoja apie valstybės naikinimą, ši sritis nesvarbi.

Šiuolaikiniai kultūros politikos instrumentai

Gali būti, jog kultūros sektoriaus finansavimas yra toks skurdus ne vien dėl jo menkos ekonominės naudos, kaip tą iki šiol suprato politikos elitas, bet ir dėl jo decentralizacijos. Kultūros ministerija savo valdymo srityje jau seniai nebeturi net ir tokių politinių bei administracinių galių, kurias ji turėdavo sovietiniais laikais. Kokia tokios ministerijos įtaka, prestižas ir svoris tarp kitų žinybų, jei ji savo disponuojamomis lėšomis bei galiomis nebeatlaiko jokios konkurencijos?

Klausimas sunkus, bet vienas iš atsakymų yra gana paprastas. Nacionalinė kultūra nėra vien Kultūros ministerijos rūpestis, tačiau ir visos Vyriausybės, kadangi kultūra turi horizontalią, tarpsektorinę reikšmę. Tas ypač akivaizdu informacinės politikos, kuri yra Kultūros ministerijos valdymo srityje, atveju. Todėl problemos sprendimo raktas – tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir kultūros sektoriaus subjektų įtraukimas, vadovaujant ministerijai. Deja, kol kas to sunku tikėtis. S. Skvernelis – pirmasis premjeras, kuris dar neturi atskiro išmanančio patarėjo kultūros sričiai.

Dar vienas atsakymas – turimų kultūros politikos instrumentų tobulinimas, ypač kiek tai susiję su subsidijų poveikio analize bei priemonių parinkimu. Pirmiausia gal reikėtų tobulinti statistinius kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus matavimo modelius. Beje, tam visai nereikia išradinėti dviračio (UNESCO statistikos srityje rekomenduoja vadinamas „palydovines kultūros sąskaitas“ (angl. Culture Satellite Account, CSA), galima naudotis į daugeliu kitų tarptautinių rekomendacijų, o taip pat Lietuvos mokslininkų siūlymais). Iki šiol Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų tyrimai bei vertinimai buvo tik epizodiniai. O tai yra svarbus pjūvis šiuolaikinei kultūros politikai formuoti.

Turint daugiau duomenų apie esamą ir potencialų kultūros sektoriaus indėlį bei poveikį Lietuvos socialinei bei ekonominei raidai, lengviau bus įtikinti ir „marksistus“ Finansų ministerijoje, ir rasti resursų bei priemonių šio sektoriaus kuriamų kultūros verčių kūrimui bei sklaidai plačiojoje šalies visuomenėje bei tarptautiniu mastu. Taip būtų didinamas ne tik Lietuvos konkurencingumas, bet ir piliečių noras gyventi ir kurti savo šalyje.

^{1) Kregždaitė R., Kultūros ir kūrybinių industrijų vertinimo modeliavimas Europos Sąjungos šalyse (mokslų daktaro disertacija), 2017.
2) Florida R., The Flight of the Creative Class: The New Global Competition for Talent, New York, 2004.
3) Levickaitė R., Interlinks of Cultural and creative economies through creative products and services, 2012
4) UNESCO Institute of Statistics, Measuring the economic contribution of cultural industries, 2012. p. 26
5) Šiam sektoriui prigijęs „kultūrinių industrijų“ terminas, nors jei tai yra „industrijos“, tai ekonomistiniu požiūriu jos labai nuostolingos – ir be valstybės subsidijų labai greitai pražūtų.
6) Throsby, D. (2008). “The concentric circles model of the cultural industries”. Cultural Trends, Vol. 17, No. 3. Jis antram centriniam ratui priskiria kiną bei fotografiją. Kiti tyrinėtojai šiuos koncentrinius ratus grupuoja kiek kitaip.
7) Modeliai pabrėžiantys inovatyvumą, dinaminį-komunikacinį industrijų aspektą, į patį jų branduolį įkelia menus, kai tuo tarpu tie modeliai, kurie pabrėžia kultūrinės vertės kūrimo bei perdavimo grandinę, atskaitos tašku paprastai pasirenka materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą.
8) Žr. UNESCO, t. p.
9) T. p.}