Šventiškai nusiteikusių žmonių buvo pilnos Vilniaus, Talino, Varšuvos – visų dešimties sostinių – gatvės. Tai buvo didelių lūkesčių, didelių vilčių metas. Praėjo du dešimtmečiai, bet Lietuvos gyventojų požiūris į ES iš esmės nesikeitė. Mes šiandien jaučiamės ne tik lietuviai, bet ir europiečiai. Paskutinių „Eurobarometro“ tyrimų duomenimis, 74 proc. mūsų piliečių laiko Europos Sąjungą „saugiu uostu neramiame pasaulyje“ ir net 91 proc. mano, kad narystė ES Lietuvai buvo naudinga.
Ši nuomonė – ne be priežasties. Per 20 metų mūsų bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui išaugo 4,6 karto. Vien prekių eksportas pernai buvo beveik 40 mlrd. eurų vertės (iš jų 24 mlrd. – lietuviškos kilmės prekių), paslaugų – dar 21 mlrd. eurų. Pagrindinės eksporto rinkos – Europoje, JAV; vis daugiau jų atsiveria Indijos ir Ramiojo vandenynų valstybėse. Kaip ES nariai naudojamės laisvosios prekybos susitarimais ir prekiaujame su Pietų Korėja, Kanada, Japonija, Vietnamu, šių valstybių rinkos atviros mūsų šalies eksportuotojams.
Tuo tarpu Rusijos ir Baltarusijos dalis mūsų prekybos srityje sumažėjo nuo 20 proc. iki 5 proc. Tai skambus antausis įvairaus plauko baugintojams, neva be rusiškų dujų ar baltarusiškų trąšų tranzito Lietuvą ištiks ekonominė katastrofa. ES padėjo Lietuvai atlaikyti ir Kinijos politiškai motyvuotą, neteisėtą spaudimą, kuriuo kėsintasi į visos bendrosios rinkos veikimą. Pamažu stiprėja ir suvokimas, kad būtina mažinti priklausomybių nuo Kinijos riziką, ypač strateginės svarbos sektoriuose, o Lietuvos patirtis siekiant diversifikacijos daro įtaką ir strateginei ES krypčiai.
Ekonomiškai Lietuva šiandien pajėgesnė už triskart didesnę Baltarusiją, kartu su Šiaurės Europos ir Baltijos šalimis – ir už Rusiją, o kartu su Lenkija patektų į stipriausių pasaulio ekonomikų dvidešimtuką. Mūsų ekonomikos struktūra pasikeitė iš esmės: šiandien dominuoja vietos ir Vakarų kapitalas, laisvoji konkurencija ir šiuolaikinės technologijos. Litą pakeitė euras, valstybės įsiskolinimas – santykinai nedidelis. Smarkiai sumažėjo korupcijos lygis. Vidutinis darbo užmokestis bei vidutinė senatvės pensija padidėjo daugiau kaip 5 kartus, o BVP vienam gyventojui siekia jau beveik 90 proc. ES vidurkio.
Įstojus į ES Lietuvos žmonėms atsivėrė judėjimo laisvė – galimybė laisvai keliauti, dirbti ir studijuoti. Daugiau nei 41 tūkst. Lietuvos jaunuolių pasinaudojo galimybe mokytis ir dirbti kitose ES valstybėse narėse pagal „Erasmus“ programą. Visa tai – narystės privalumas, kuriuo mes visi noriai ir sėkmingai naudojamės.
Per tuos 20 metų daug dirbome Briuselyje siekdami, kad Baltijos šalims būtų sukurtas specialus energijos rinkų integravimo į ES projektas ir tokiu būdu baigta kurti bendroji ES vidaus energijos rinka. Turime rezultatą – iš esmės persitvarkė Lietuvos energetikos sistema. Pirmuosius penkerius narystės metus mums elektrą vis dar gamindavo Ignalinos atominė elektrinė, o šiandien jau paromis, netrukus – savaitėmis skaičiuosime daugiau nei pakankamą atsinaujinančiųjų išteklių energijos generuojamos elektros kiekį. Savarankiškai pasistatėme suskystintųjų dujų terminalą, padedami ES nusitiesėme elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, jau netrukus užbaigsime sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros tinklais darbus.
Kitąmet, tikėkimės, bus baigta „Via Baltica“. Sparčiai kelią per Lietuvą skinasi „Rail Baltica“, o šalies tarptautiniai oro uostai muša visų laikų skrydžių rekordus. Klaipėdos jūrų uostas, net ir apribojus nedraugiškų valstybių krovinius, išlieka ketvirtas didžiausias Rytų Baltijos uostas, per kurį pernai perkrauta rekordiškai daug – per 1 milijoną konteinerių. Šiandien Lietuva yra viena iš geriausiai skaitmenizuotų ES valstybių, valstybės paslaugos teikiamos elektroniniu būdu, o skaitmeniniu parašu naudojasi daugiau nei trečdalis visų šalies gyventojų.
Tvarkosi didieji miestai ir pakraščių miesteliai, dramatiškai persitvarkė Lietuvos žemės ūkis. Iš esmės atsinaujino šalies kultūros įstaigos: teatrai, muziejai, bibliotekos. Į virsmo tašką pagaliau pajudėjo švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos. Žinoma, šiuos pokyčius, kaip ir ankstesnius, lydi ir neišvengiamai lydės ilgos bei karštos diskusijos.
Bene labiausiai džiugina iš pragaištingos duobės pradėjusi kilti Lietuvos demografijos kreivė. Gyventojų skaičius stabilizavosi ir pastaruoju metu net po truputį didėja. Lietuvos nuolatinių gyventojų vis dar maždaug puse milijono mažiau nei prieš 20 metų, bet emigracija, kone du dešimtmečius tuštinusi mūsų demografinį aruodą, pagaliau nebeatrodo tokia grėsminga. Palyginkime: 2004 metais iš Lietuvos išvyko beveik 38 tūkst., sugrįžo – vos 3 tūkst. mūsų piliečių. O pernai išvyko 10,2 tūkst., sugrįžo – kone 16.7 tūkst. Čia neįskaičiuoti dar 67 tūkst. kitų šalių piliečių, pernai atvykusių gyventi į Lietuvą. Šiandien kyla kito pobūdžio klausimų: kaip priimti norinčiuosius atvykti? Kokios jiems sudaromos sąlygos? Kokie taikytini reikalavimai? Ir kiek jų išvis reikia?
Kur tik pasisuksi – visur aptiksi didesnės ar mažesnės sėkmės istoriją. Deja, kiekvieną iš jų šiandien esame priversti vertinti nepamiršdami Ukrainos tragedijos. Į Ukrainą kasdien lekiančios raketos ir dronai nuolat primena, kokia trapi mūsų sėkmė ir kaip greitai visko galime netekti.
Mūsų saugumo ir savarankiškos gynybos pamatas – tinkamas pasirengimas ir NATO aljansas; bet ne mažiau svarbus skydas – stipri, susitelkusi, laiku ir sparčiai sprendimus priimanti Europos Sąjunga. Todėl mūsų diskusijos turėtų apimti jau ne tik europinių taisyklių perkėlimą ir lėšų įsisavinimą. Aktyviai sieksime, kad ES keistųsi ir augtų Lietuvai palankia kryptimi.
Pirma, ES metas plėstis, nes tik šitaip Europoje užtikrinsime taiką ir stabilumą. Sąjungoje turėtų rastis vietos ir Ukrainai, ir kitoms ES vertybes pripažįstančioms šalims kandidatėms. Plėsdamasi ES didina visos Europos gerovę, didesnėje erdvėje diegiami gerieji teisės, valdysenos, politinės kultūros standartai. Regis, šiandien visi jau suprato, kad be tolesnės plėtros ES nuolat jaustų augantį Rusijos spaudimą, atvirą konfrontaciją, o „pilkojoje“ erdvėje paliktos šalys taptų nuolatinio šantažo taikiniu ir įrankiu. Deja, šis supratimas dar neišugdė stiprios politinės valios, kuri padėtų įveikti natūralią permainų baimę. Savo pavyzdžiu Lietuva gali šį virsmą skatinti, toks ir yra mūsų saugumo geostrateginis interesas.
Antra, ES vėl svarsto, ar reikėtų dar glaudžiau integruotis. Dažnai girdime, kad be institucinių pokyčių išsiplėtusi ES negalės veikti. Neramu, kai viena šalis gali paimti įkaite visą Sąjungą ir šantažuoti visus siekdama siaurų savo tikslų. Vis dėlto tai nereiškia, kad dėl vienos valstybės netinkamo elgesio turėtume panaikinti vienbalsiškumo principą ES užsienio politikoje, mokesčių ar kitose jautriose srityse. Ne be pagrindo nuogąstaujama, kad atsisakius vienbalsiškumo užsienio politikoje mažosios valstybės narės prarastų galimybę daryti įtaką sprendimams sau strategiškai svarbiais klausimais.
Bendroji rinka, ypač paslaugų rinka, dar neveikia taip, kaip norėta. Vis dar daug perteklinio reguliavimo, kuriančio nematomas kliūtis įmonių veiklai.
Atskiras problemų mazgas yra ES migracijos politika. Išorinės sienos – bendros, o jų apsauga – individuali, deja, daug kur nepakankama, todėl per Šengeno erdvę vėl ima ir nusirita ketinimų užverti vidines sienas bangos. Bene pirmieji iškėlėme ES išorės sienų apsaugos standartų klausimą. Bendradarbiavimas šioje srityje sparčiai auga, bet migracijos iššūkių daugėja kur kas sparčiau. Jau patyrėme, kad migrantų antplūdį gali sulaikyti tik griežta išorinių sienų apsaugos politika, kuriai būtina politinė valia. Migrantų prie ES išorinės sienos gali susikaupti ne tik dėl gamtinių ar socialinių kataklizmų, bet ir dėl sąmoningos mums priešiškų valstybių veiklos. Principingumo sprendžiant šiuos klausimus, kaip ir solidarumo, stoka ardo pačius pasitikėjimo Sąjunga pamatus. Dėl šios priežasties daug dirbome, kad į ES migracijos sprendimų paketą patektų ir jų instrumentalizacijos problematika.
Dar viena svarbi tema: ES neišvengiamai teks tapti globalia geopolitikos žaidėja. Karų nualintoje Europoje išaugusi kaip taikos ir ekonominio bendradarbiavimo projektas ES per kelis dešimtmečius išsiugdė ne vieną pasaulinei lyderystei reikalingą savybę: bendrą užsienio ir saugumo politiką, reikšmingus finansinius įrankius, netgi ribotas karinių operacijų ir taikos palaikymo pajėgas. Vis dėlto darbo stiprinant vieningą ir efektyvų veikimą dar yra daug. Nors ES šiandien patiria tiesioginį karinį spaudimą, dalis jos valstybių ir toliau tvirtina, kad negali didinti išlaidų gynybai arba didina jas nepakankamai. Kai kuriose augančiose rinkose ES primetamos diskriminacinės žaidimo taisyklės, bet, užuot deramai atsikirtusios, ES šalių vyriausybės ir įmonės renkasi neproporcingą tylą, manydamos, kad jų interesams tai nekliudys.
Dar vienas akivaizdus ES tenkantis iššūkis Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste – atsilikimas užsitikrinant galimybes gintis patiems ir suteikti pagalbą Ukrainai siunčiant daugiau ginkluotės. ES turi sukurti struktūruotą, ilgalaikę gynybos pramonės srities politiką, skatinti inovacijas ir gamybą ES gynybos sektoriuje. Rūpinsimės, kad būtų stiprinamas pramoninis gynybinis pasirengimas visoje ES ir jo suderinamumas su NATO standartais.
Jau bent tris kartas po taikos, nekonfrontacijos, kompromiso vėliava užauginusi ES vis dar ieško formulės, kaip likti ištikimai savo pamatinėms vertybėms ir kartu tapti aktyvia, savo kolektyvinį interesą ginančia ir prasižengėlius baudžiančia žaidėja.
Dabartinėmis sąlygomis taikioms, nekonfrontuojančioms, kompromiso siekiančioms, bet už savo įsitikinimus principingai kovojančioms valstybėms, kaip Lietuva, – atsiveria erdvus galimybių laukas.
***
Gabrielius Landsbergis yra Užsienio reikalų ministras, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas.