Gediminas Kirkilas. Konkurencijos baimė

Dešinieji politikai ir jiems pritariantys komentatoriai įkaito - dar nė neiškeltas kairiųjų kandidatas į Prezidentus, o jau, anot jų, „neturi jokių šansų būti išrinktas”. Ir todėl, aišku, teks rinktis tik iš dviejų dešiniųjų, I. Šimonytės ir G. Nausėdos, kurie esą vienas už kitą populiaresni, geresni ir pan.

Norai, kad ir naivoki, tačiau suprantami, tokiu būdu mėginama įpiršti išankstinę nuomonę rinkėjams, tačiau atrodo gana desperatiškai, nes rinkimai dar nė neprasidėjo, o ir patys dešiniųjų propagandistai, panašu, nelabai užtikrinti dėl savo teiginių.

„Nėra šansų, du dešinieji jau atitrūko apklausose, žydroje Skvernelio svajonėje dedamas taškas” ir panašiais skambiais komentarais bei straipsnių pavadinimais bandoma atgrasyti Premjerą nuo dalyvavimo rinkimuose. Kodėl?

Ogi todėl, kad tikroji šios dešiniųjų susijaudinimo, o gal ir isterijos priežastis - ne kas kita, o konkurencijos baimė. Nes, jei Ministras Pirmininkas, kaip galimas kandidatas į Prezidentus, anot jų, toks nepopuliarus ir jau neturi šansų, tai ko nervuotis? Kam kurstyti streikus, kam mėginti įvairiausiais būdais žlugdyti Lietuvos žmonėms naudingą biudžetą? Kam, pagaliau, dirbtinai sukeltu propagandiniu triukšmu mėginti užgožti informaciją apie kitais metais didėjančias pensijas, minimalų atlyginimą, didinamą paramą jaunoms šeimoms, kitus labai svarbius žmonėms sprendimus?

Geriausias tokios opozicijos veiklos pavyzdys yra diskusijos dėl biudžeto. Arba, tiksliau sakant, desperatiškas noras atidėti ar bent užvilkinti jo priėmimą, dar ir atsisakius mokestinių lengvatų ir taip užblokuoti Vyriausybės siekį padidinti visiems Lietuvos žmonėms pajamas. Šis sprendimas ypač jaudina opoziciją, kuri, aišku, supranta, jog kalbos kalbom, bet žmonės vis tiek pajus tų sprendimų naudą.

Tai tik reiškia, jog mėgindami kurpti „neišvengiamos” dešiniųjų pergalės Prezidento rinkimuose paveikslą, jie patys tuo nelabai tiki arba nėra labai užtikrinti. Pagaliau kažkas iš dešiniųjų komentatorių bei ekspertų ėmė ir prasitarė - Premjeras nuimtų įtampą, jei paskelbtų apie dalyvavimą (arba ne) Prezidento rinkimuose. Kokia gi čia įtampa, pas ką ir kodėl?

Panašu, kad dešinieji traktuoja Prezidento rinkimus kaip kone paskutinį šansą, o pagrindinė dešiniųjų kandidatų žinia rinkėjams, neabejotinai, bus tokia - negalima atiduoti visos valdžios kairiesiems, nes bus blogai, reikia „balanso” ir pan.

Grįžkime į pradžią ir pasiaiškinkime, kodėl jiems taip reikia Premjero apsisprendimo? Jei tik Premjeras paskelbtų anksčiau laiko apie kandidatavimą, tuomet neabejotinai, prognozuoti nesunku, visa dešinė su jų kandidatais priešakyje šauktų, esą Premjeras naudoja „administracinius resursus”, Vyriausybė turi atsistatydinti iš anksto ir pan. Paslaugūs teisės ekspertai tuoj pat paaiškintų pagal kokį straipsnį tai būtina daryti, teigtų, jog Vyriausybė neišvengiamai griūtų ir t.t. Todėl Premjeras elgiasi visiškai teisingai ir atsakingai, nesiveldamas į per anksti prasidėjusią rinkimų kampaniją.

Iš tikrųjų šie Prezidento rinkimai bus labai sudėtingi, nepaisant visų šiandieninių pranašysčių. Bet kuriuo atveju, centro kairės kandidatas visuomet turi didžiausią elektoratą, kuris ir nulems rinkimų baigtį, ypač antrajame rinkimų ture. Todėl dešiniesiems, kuriems konkurencijos baimė diktuoja tokį desperatišką elgesį, itin svarbu žinoti kas tas kandidatas ir kaip, kokiomis priemonėmis prieš jį kovoti.

Jau dabar bandoma prikišti Premjerui būtus ir nebūtus dalykus bei savybes. Tačiau sukelta isterija visiškai neadekvati net ir susidariusiai situacijai, kuri visuomet kaista, artėjant rinkimams. Tai tik reiškia, jog konservatorių iškelti arba proteguojami kandidatai nėra įsitikinę savo sėkme ir peršamas „neišvengiamos dešiniųjų pergalės paveikslas” nėra toks aiškus net ir jiems patiems.