Giedrimas Jeglinskas. Valdančiųjų ėriukų tylėjimas

Gabrielius Landsbergis, 2023 m. lapkritį staiga suvokęs ir papasakojęs Lietuvai, kad rusai jau čia pat, ir nei Lietuva, nei apskritai Vakarai nėra šiam iššūkiui tinkamai pasiruošę, pasiūlė dešimt punktų, kaip Lietuva turėtų stiprinti savo nacionalinį saugumą.

Landsbergio „dešimties punktų“ preambulė prasideda teiginiu, kuris vertas dėmesio: „nebegalime tylėti“. Jei sakome, kad ko nors „nebegalime“ daryti, vadinasi, iki tol – galėjome. Kitaip tariant, tris ketvirtadalius savo kadencijos didžiausia valdančioji partija ir jos pirmininkas įsivaizdavo galį tylėti, ir tik kadencijai baigiantis pajuto, kad „nebegali“.

Kyla iškart keli klausimai. Ar tylėti nebegali tik užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, ar ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas? Ar tylėti nebegali tik konservatoriai-krikdemai (dėl A. Anušausko – vis tiek neaišku), ar – visa valdančioji koalicija? Ar iš tiesų tai, kad nebegalima tylėti, leidžia teigti, jog iki šiol tylėti buvo galima? Jei nebegalima buvo ir anksčiau šiais metais arba net pernai, tai kodėl vis dėlto buvo tylima?

Kiti G. Landsbergio dešimties punktų preambulės teiginiai stebina ne mažiau nei žodžiai apie tylėjimą. Kad ir štai šis: „Kad Lietuva pajudėtų iš malonaus taikos laikų sąstingio, reikia, kad judėtume visi kartu.“

Užsienio reikalų ministras atviru tekstu pripažįsta, kad trejus metus jo partijos valdoma Lietuva visą tą laiką išgyveno „malonų taikos laikų sąstingį“.

Plataus masto karas Ukrainoje prasidėjo beveik prieš dvejus metus, bet valdančioji partija ir jos pirmininkas šį pasaulio saugumo architektūros byrėjimo laikotarpį, pasirodo, mėgavosi „maloniu sąstingiu“.

Šis sąstingis, kaip liudija ministro sugalvoti punktai, aprėpia konservatorių-krikdemų valdymo laikotarpiu vykdytą gynybos finansavimą, kuris, pasirodo, buvo visiškai nepakankamas.

Paprastai, kadencijoms baigiantis ir prasidedant rinkimų kampanijoms, į valdančiųjų klaidas pirštu beda opozicija ir žiniasklaida. Šįkart valdžia pati save sudorojo didžiausios valdančiosios partijos pirmininko G. Landsbergio teiginiais.

Savo punktuose jis kalba ne tik apie visą kadenciją trukusį tylėjimą, bet ir nepasirengimą gynybos iššūkiams („metas stiprinti karinį bendradarbiavimą“ su Lenkija, tarsi iki šiol tam buvo ne metas; reikia „daryti viską“, kad vokiečių brigada įsikurtų Lietuvoje „kuo greičiau ir be trukdžių“, tarsi dabartinė valdžia tam trukdo ir darbus vilkina) bei per menką krašto apsaugos finansavimą.

Diskredituota ir žlugusi mokesčių reforma, kurią konservatoriai-krikdemai seniai žadėjo, bet išstenėjo tik baigiantis jų kadencijai, gynybos finansavimo problemų, apie kurias kalba ministras, matyt, nesprendžia. Ar tai reiškia, jog tą chaosą, kurį į finansų sistemą įneša tinkamai neparengta ir greitai subyrėjusi į padrikus pokyčius reforma, vėl teks skubiai ir chaotiškai reformuoti – šįkart jau pagal G. Landsbergį?

„Todėl ar naujas gynybos mokestis, ar mokesčių sistemos peržiūra, kuri leistų dalį šiandien socialiniams poreikiams skirtų lėšų atpalaiduoti ir skirti gynybai, yra privaloma“, – teigia valdančiosios partijos pirmininkas.

Kas tai: bandymas prikelti iš mirusiųjų Ingridos Šimonytės mokesčių reformą ar kaip tik – I. Šimonytės mokesčių reformos laidojimas siūlant atimti pinigus iš socialinės srities? Abiem atvejais šis užsienio reikalų ministro „nebegalėjimas tylėti“ apie valstybės finansus tik sulaukus kitų metų biudžeto svarstymo Seime yra, švelniai tariant, keistas ir mažų mažiausiai – pavėluotas.