Politikai yra tautos tarnai. Tokia taisyklė atsispindėjo 2019–2024 m. Europos Parlamento kadencijoje, nes prieš 2019 m. rinkimus visuomenėje vyravo didžiulis spaudimas imtis kovos su klimato kaita. Taigi Ursulos von der Leyen vadovaujama Europos Komisija su Lietuvos vandenynų komisaru Virginijumi Sinkevičiumi pasileido plaukus žaliojo kurso link. O tada atsliūkino „Covid-19“ ir sutraukė pasaulines tiekimo grandines. Vėliau sekė Rusijos plataus masto agresija prieš Ukrainą ir supurtytas energijos išteklių bei trąšų tiekimas.
Taigi 2024 m. Europos Parlamento rinkimus pasitinkame su protestuojančių ūkininkų traktoriais sostinių gatvėse. Net Europos Vadovų Taryboje susirinkę visų 27 ES valstybių narių vadovai tariasi, kaip peržiūrėti Žaliąjį kursą. Nenuostabu, juk kalbame ne tik apie trečdalį ES biudžeto sudarančią žemės ūkio politiką (386 mlrd. eurų), bet ir apie Europos būtinybę užsitikrinti maisto saugumą.
Pirmasis iššūkis. Ar Žaliasis kursas virs Žaliuoju susitarimu?
Dar ir dar kartą pakartosiu, kad mes Lietuvoje simboliškai neteisingai išsivertėme Green Deal į „Žaliąjį kursą“. Simboliškai jis ir tapo nurodymų rinkiniu, dėl kurio racionalumo ar mokslinio pagrįstumo nei Europos Komisija, nei nacionalinės valdžios institucijos nepasivargino padiskutuoti su visuomene. ES apsibrėžė iki 2030 m. trečdaliu sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą žemės ūkio sektoriuje, siekdama iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu regionu (be CO2 emisijų). Šalims narėms buvo nuleisti vieno kurpaliaus rodikliai, kurių jos privalo pasiekti, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, Lietuvos ūkiai sugeneruoja daug mažiau tų prakeiktų dujų negu itin intensyvūs Nyderlandų ūkiai. Susimažinti numatyta vienodai. Ir pasipylė...
Kuro akcizų pūtimas ir lengvatų kurui (kuris būtinas laukams apdirbti ir produkcijai džiovinti) mažinimas. Paskui atitaisymas, kaip Lietuvoje, nes pamatėme, kad ūkiai nebeišsilaiko. Užsibrėžtas tikslas padidinti ekologinių laukų plotą, kaip padarė dabartinė Lietuvos Vyriausybė, bet taip sudėliotos ekoschemų taisyklės, kad tas plotas sumažėjo.
ES iki 2030 m. siekia sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir pradėti jos atkūrimą. Taigi ūkininkai gavo daug reikalavimų, o aplinkosaugininkai – daug ES lėšų. Ir vėl nuvažiuota per toli ir per greitai. Pavyzdžiui, pareikalauta atsodinti daugiametes pievas ten, kur jų niekada nebuvo. Paskui vėl atitaisyta – atleiskite, pasikarščiavome, telieka, kaip buvę. Iškelti ir dar du vienas kitam prieštaraujantys tikslai: atnaujinti melioracines sistemas (nes tai gali apsaugoti ir nuo sausros, ir nuo potvynių) ir paversti dalį jų neprieinamais ir užkerpėjusiais „upeliais“.
Akivaizdu, kad klimatas keičiasi. Tą savo kailiu patiria ir Europos ūkininkai: nuo pražūtingų miškų gaisrų ir vandens trūkumo Pietuose, iki vėlyvų šalnų, potvynių ir sausrų pas mus, Šiaurėje. Be to, mes, europiečiai, norime gyventi sveikoje aplinkoje ir valgyti sveiką maistą. Tačiau žaliąją darbotvarkę turime įgyvendinti taip, kad Europa išliktų regionu, kuriame žemės ūkis dar gyvas. Nes tik taip būsime garantuoti, kad pajėgsime patys apsirūpinti maistu.
Taigi naujasis Europos Parlamentas ir naujoji Europos Komisija turės stipriai peržiūrėti ES Žaliąjį susitarimą, pirmiausia nuoširdžiai ir atvirai padiskutavę su žemdirbiais.
Antrasis iššūkis. Ar bus kam ūkininkauti?
Kaip skelbia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrimas „Ūkininkų protestų įtaka Europos Parlamento rinkimams“, 2020 m. maždaug trečdalis ES ūkininkų buvo 65 metų ir vyresni. Jaunesni nei 40 metų buvo tik 12 proc. žemdirbių. Jaunesnių nei 25 metų – mažiau nei 1 proc. Taigi daugiau kaip pusė ES ūkininkų yra vyresnio amžiaus, o juos galinčių pakeisti žmonių horizonte nelabai matosi.
Naujoji ES valdžia turės spręsti ir šį klausimą. Būtina jauniems ūkininkams sutverti daugiau ES investicinių programų, numatyti didesnę dalį lėšų kiekvienoje šalyje, susiduriančioje su senėjimu žemės ūkyje (tokia yra ir Lietuva). Naujuoju Europos žemės ūkio komisaru (ar komisare) galėtų tapti Chucko Norriso tipo politikas, kuris stipriai padirbėtų su žemdirbio įvaizdžiu visuomenėje, kad profesija taptų madinga tarp jaunuolių.
Reikės galvoti ir apie alternatyvias veiklas kaimo gyventojams, kad jauni žmonės galėtų ne tik ūkininkauti, bet ir užsiimti turizmo, gamybos ar prekybos verslu.
Trečiasis iššūkis. Ar užteks vietos stambiesiems ir mažiukams?
Dėl natūralių priežasčių ūkiai ES stambėja. Veikia elementari masto ekonomika. Tačiau kaimo gyventojai vis dar sudaro apie trečdalį ES gyventojų, o žemės ūkio naudmenos užima apie 80 proc. ES teritorijos. Taigi būtina išlaikyti galimybę kuo daugiau žmonių išsaugoti savo bei savo tėvų ūkius ir pragyventi iš juose užauginamos produkcijos.
Naujasis Europos Parlamentas ir naujoji Europos Komisija turės rasti drąsos pasakyti smulkiems ir vidutiniams ūkininkams, kad jie privalo specializuotis, skaitmenizuotis ir kooperuotis, jeigu nori išlikti. Žinoma, tam ES turi skirti pakankamai lėšų ir švietimui, ir paramai, ir investicijoms.
Žemės ūkiui reikalingas dirbtinis intelektas ir robotai. Bet jie turi būti prieinami kuo platesniam ratui žemdirbių, kad kaimai netaptų baudžiaviniais, priklausančiais vos keliems ponams. Neišvengiamai reikės kurti ES investicines programas dalijimosi ekonomikos diegimui smulkiuose ūkiuose. Ir taip, žemės ūkis turi didžiausią biudžetą tarp visų ES politikų, tačiau nereikia bijoti naudoti ir regioninei politikai, ir užimtumui, ir verslo plėtrai, ir mokslui skirtų lėšų, kadangi žemės ūkis yra svarbi ekonomikos dalis.
Reikia užbaigti su keistenybe, kad pirmųjų n hektarų išmoką gauna visi – ir tie, kurie tiek hektarų ir teturi, ir tie, kurie valdo šimtus ar tūkstančius. Reikia universaliai, visoje ES, pritaikyti protingas tiesioginių išmokų lubas, o sutaupytas ES lėšas „permesti“ mažiukams.
Ketvirtasis iššūkis. Ar užtikrinsime sąžiningą prekybą?
Tai – dvejopas galvosūkis. Pirmiausia, Europos Komisija privalės užtikrinti, kad mūsų žemės ūkio produkcija išliktų konkurencinga tarptautinėje prekyboje. Deramės dėl prekybos susitarimų su JAV ir MERCOSUR šalimis (Argentina, Brazilija, Urugvajumi, Paragvajumi ir Venesuela). Dėl karo taikome palankų prekybos režimą Ukrainai. Visu greičiu (kol kas) įgyvendinome Žaliąjį susitarimą. Ir kai ES savo produkcijos gamybai taiko griežčiausius aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės standartus, dauguma trečiųjų šalių į šiuos reikalavimus žiūri liberaliau. Todėl bus būtina panaudoti visą ES ir didžiųjų jos valstybių narių politinį svorį, kad tarptautinėje prekyboje daugiau meduolio atitektų ES žemdirbiams, o daugiau lazdos (pirmiausia, kokybės standartų srityje) gautų mūsų prekybos partneriai. Atsiprašome, tokia realybė. Mus stipriai pamokė „Covid-19“ ir vis dar tebevyksta karas. O ir CO2 dujų ES sugeneruoja tik 8 proc. viso pasaulio taršos. Didžiosios teršėjos – Kinija ir JAV – irgi turėtų daryti daugiau. Daug daugiau.
ES viduje taip pat turėsime pasiekti, kad pagaliau nusistovėtų sąžiningesnis vertės pasiskirstymas tarp žemdirbių, perdirbėjų ir prekybininkų. Europos Komisija ruošiasi peržiūrėti Direktyvą dėl nesąžiningų veiksmų, nes akivaizdu, kad ūkininkai yra silpniausia grandis, kuri dažniausiai nukenčia. O mes, vartotojai, valgytojai, vis tiek mokame brangiai už maistą.
Naujajam Europos Parlamentui ir naujajai Europos Komisijai gali tekti pademonstruoti raumenis, sumažinant ES investicijų lėšas tiems perdirbėjams, kurie nesilaiko sąžiningos prekybos principų. Būtina kovoti su karteliniais susitarimais, kaip tai pavyko Ispanijoje. Reikia pagaliau surasti būdų garantuoti ūkininkams kainą, kuri nebūtų mažesnė už produkcijos savikainą.
Penktasis iššūkis. Ar pavyks plėtra ir peržiūra?
Neišvengiamai judame naujos ES plėtros link. Prie durų nekantrauja Moldova, Bosnija ir Hercegovina, kitos Balkanų šalys. Vieną žingsnį pirmyn ir du atgal žirglioja Sakartvelo valdžia. Ir, žinoma, labiausiai skuba Ukraina – didžiausia plotu Europos valstybė. 2021–2027 m. ES finansavimo laikotarpis jau ritasi per pusiaukelę, ir tuoj prasidės 2028–2034 m. perspektyvos planavimas. O joje jau bus ieškoma vietos naujosioms ES narėms. Tai štai, vidutinis ES ūkio dydis – apie 17 hektarų. Tuo tarpu Ukrainoje – net 102 hektarai. Be to, žemės ūkis ten dar labiau koncentruotas nei ES. Taigi, jeigu nereformuojame ES bendrosios žemės ūkio politikos, vien Ukraina „suvalgys“ apie ketvirtadalį ES kaimui skirto biudžeto. Todėl neišvengiamai reikės arba sutarti su ukrainiečiais, kad jie neima tiesioginių išmokų (tokių signalų yra iš pačios Ukrainos), arba ima jos tiek pat mažai... kiek Lietuva susiderėjo stodama į ES (apie ketvirtadalį ES vidurkio).
Neužmirškime ir to, kad Ukraina šiaip yra viena didžiausių pasaulyje žemės ūkio produkcijos eksportuotojų. Jos grūdai, paukštiena, kiaušiniai yra daug pigesni už pagamintus ES. Taigi reikės rasti sumanių sprendimų ir ES vieningoje rinkoje.
Kaip matote, naujosios ES valdžios laukia sudėtinga užduotis: būtinai priimti ir kuo greičiau priimti Ukrainą, kuri šiandien už ES vertybes moka krauju, tačiau susiderėti tokias stojimo sąlygas, kad jos žemės ūkis nepakenktų ES žemės ūkio konkurencingumui ir gyvybingumui.
Taip pat bus būtina užgožti kraštutinės dešinės balsus, kurie stabdys Ukrainos tapimą ES nare.
***
Giedrius Surplys yra Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas, buvęs Žemės ūkio ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas.