Vilniuje susirinkę ūkininkai išsakė šešis reikalavimus valdžiai: stabdyti rusiškų grūdų tranzitą per ES, spręsti daugiamečių pievų problemą, padėti pienininkams, grąžinti žymėto kuro naudojimo taisykles, mažinti naftos dujų akcizą ir atsisakyti užmačių vykdyti saugotinų teritorijų ir paviršinių vandens telkinių apsauginių juostų bei zonų plėtrą žemės savininkų sąskaita. Vyriausybė jau pažadėjo sumažinti naftos dujų akcizą ir pakoreguoti žymėto dyzelino taisykles. Tačiau tai primena prekybinį triuką, kuomet tyliai pakeliamos kainos (pridaroma nesąmonių), o paskui skambiai įvedamos nuolaidos (įvykdoma viešųjų ryšių akcija). Vyriausybei išrankiojus kelias Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų klaidų kruopeles, vis tiek liks liulantis šios kadencijos valdančiųjų jovalas žemės ūkio sektoriuje.
Visų miestiečių, besipiktinančių, kad „kaimiečių traktoriai važinėja mano senamiesčio grindiniu“, noriu paklausti: „Ką šiandien valgėte pietums ir ar žinote, kaip Jūsų maistas atkeliavo iki jūsų stalo?“ Pabandysiu sugriauti keletą mitų ir paaiškinti, kodėl žemės ūkis yra toks neišvengiamai remtinas sektorius.
Pirmas mitas: tik Lietuvos žemdirbiai yra visą laiką nepatenkinti
Žemdirbių protestai vyksta ne tik Lietuvoje. Per pastaruosius metus ūkininkai protestavo Nyderlanduose, Briuselio ir Berlyno centre, Prancūzijoje, Airijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Lenkijoje. Nepasitenkinimo priežastys įvairios, tačiau pastaruoju metu galima išskirti keletą esminių.
Lenkijos ir Rumunijos žemdirbiai ragina savo vyriausybes spręsti ukrainietiškų grūdų tranzito per ES klausimą. Ūkininkai palaiko Ukrainą, tačiau turi įtarimų, kad grūdai, kurie turėtų kirsti ES teritoriją ir būti parduoti Afrikoje ar Azijoje, nelegaliai nubyra ir Lenkijos ar Rumunijos sandėliuose, taip didindami grūdų pasiūlą ir mušdami ES ūkininkų grūdų kainą.
Ispanijoje ir Graikijoje žemdirbiai protestavo prieš valdžios nesugebėjimą pažaboti miškų gaisrus.
Daugelyje ES šalių, taip pat ir Lietuvoje, ūkininkai sukilo prieš itin smarkiai padidintus iškastinio kuro akcizus ir sumažintas lengvatas kurui: žaliam (naudojamam žemės ūkio technikai) ir raudonam (naudojamam šildymui, pvz., grūdams džiovinti).
Antras mitas: žemės ūkis yra toks pat verslas, kaip kiti, todėl neturi būti subsidijuojamas
ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) buvo sukurta 1962 m. Šiandien ji yra seniausia vis dar veikianti ES bendroji politika. Būtinybė bendradarbiauti žemės ūkio srityje buvo įrašyta dar 1957 m. Romos sutartyje, kuria įsteigta Europos ekonominė bendrija. Tuomet Europos šalys sprendė paprasčiausią maisto trūkumo problemą, kurią sukėlė Antrasis pasaulinis karas. Trys esminiai BŽŪP tikslai, suformuluoti prieš daugiau nei šešiasdešimt metų, išlieka svarbūs ir dabar: teikti įperkamą, saugų ir kokybišką maistą, užtikrinti deramą ūkininkų pragyvenimo lygį ir saugoti gamtos išteklius bei aplinką. Kaip matote, ūkininkavimas atlieka net keletą svarbių funkcijų: aprūpina mus maistu, užtikrina gerovę (užimtumą, kaimo kraštovaizdį ir kultūrą) kaime, kur gyvena 20 procentų europiečių, ir rūpinasi aplinka (nes žemdirbiams priklauso apie pusę ES teritorijos žemės).
„Covid-19“ pandemija ir Rusijos karas prieš Ukrainą stipriai supurtė mūsų idealistines iliuzijas apie globalų kaimą, kuriame wagyu jautienos iš Japonijos gali atsiskraidinti per keletą valandų. Pamatėme, kokie esame pažeidžiami, kai pradeda trūkinėti tiekimo grandinės. Tada dar kartą supratome, kad žemės ūkis kaip maisto gamintojas yra strateginis sektorius, nuo kurio priklauso nacionalinis saugumas. Piešiant paprastus scenarijus, jeigu vis didesnę dalį kiaulienos ar pieno produktų įsivežame iš Lenkijos, atkirtus Suvalkų koridorių, galėtume susidurti su šio maisto trūkumu. Jeigu savo vaisių ir daržovių sektorių perleidžiame Viduržemio jūros regiono žemdirbiams, dėl kitos pandemijos nutupdžius visus lėktuvus ir uždarius sienas, galėsime graužti morką.
Žemės ūkį išskirtiniu daro ir jo ekstensyvumas. Tai yra verslas, kuris gali apimti šimtus hektarų po atviru dangumi, kas sukelia sunkiai suvaldomas potvynių, sausrų, gaisrų rizikas. Draudimas? Žinoma, tačiau draudimo nuo gamtos reiškinių specifika yra tokia išskirtinė, kad tokiu draudimu nelabai veržiasi užsiimti nei ūkininkai, nei draudimo bendrovės. Žemės ūkis yra verslas, kuris dirba su gyvąja gamta (flora ir fauna), o tai daro jį atvirą ligų pavojams (tokių matėme ne vieną: paukščių gripas, kiaulių maras ir pan.). Žemdirbiai turi išpildyti aukščiausius maisto saugos ir gyvūnų gerovės standartus, kuriais pasižymi ES. Ūkininkai turi savo tiesioginėje veikloje daug dėmesio skirti ir aplinkosaugai. Paprastai tariant, jeigu užsiimate verslu ir skundžiatės, kad jus kontroliuoja per daug tarnybų, padauginkite viską keleriopai ir gausite skaičių, kiek tarnybų (VMVT, VAT, EkoAgros, NMA...) kontroliuoja žemdirbius.
Šalia to, maisto rinka visada pasižymėjo didžiule ir sunkiai prognozuojama kainų dinamika (kurią, vėlgi, lemia ne tik nematoma rinkos ranka, bet ir orai, nederliai, ligos). Būtent todėl ES subsidijuoja žemės ūkį.
Trečias mitas – tik ES šitaip dosniai lepina savo žemdirbius
Savo BŽŪP tikslų (apsirūpinimas maistu, ūkininkų gerovė ir gamtos apsauga) ES siekia, remdama žemdirbius per du ramsčius. Pirmąjį sudaro tiesioginės išmokos už kiekvieną ūkininko dirbamos žemės hektarą ir rinkos reguliavimo priemonės (tokios kaip perteklinio pieno supirkimas ar rusiškų grūdų tranzito uždarymas), o antrasis yra kaimo teritorijų plėtra, paremta projektų finansavimo konkursais (įrangos atnaujinimo, inovacijų ir t. t.).
2021–2027 m. laikotarpiu BŽŪP lėšas sudaro 386 mlrd. eurų. Tai yra trečdalis viso ES biudžeto, ir jums – kaip ir kiekvienam europiečiui – kainuoja 33 euro centus per dieną (visas „ES piliečio paketas“ kainuoja apie eurą). Gal žemės ūkio subsidijavimas yra tik ES privilegija jos ūkininkams, pasiduodant šių traktoriniams streikams?
Netiesa. Pagal tai, kiek procentų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) skiria žemės ūkiui subsidijuoti, ES yra per patį viduriuką tarp visų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių. Mes žemės ūkiui atriekiame 0,6 procento nuo ES BVP. Panašiai – ir JAV. O štai tokios šalys kaip Japonija, Turkija ar Indonezija savo žemdirbiams yra dosnesnės. Viena dosniausių – Kinija, kuri žemės ūkiui skiria 1,7 procento BVP (triskart daugiau nei ES). Turėkime omenyje, kad maistas dalyvauja pasaulinėje konkurencinėje kovoje. Taigi ES privalo pasirūpinti, kad mūsų žemės ūkis ir maisto pramonė išliktų konkurencinga.
Ketvirtas mitas – žemės ūkis nesuderinamas su Žaliuoju kursu
Šiaip jau ES žemės ūkis yra vienintelė žmogaus veiklos sritis Žemėje, kuri pastaraisiais dešimtmečiais mažino šiltnamio dujų išmetimą. Nuo 1994 m. išmetimas sumažėjo 20 procentų. Lietuvos žemės ūkis yra vienas žaliausių ES, naudojantis mažiausiai pesticidų (0,8 kg/ha per metus, kai ES vidurkis – 2,5 kg/ha).
Drįstu teigti, kad mes neteisingai išsivertėme Green Deal terminą į lietuvių kalbą. Kažkokiu būdu žalioji politika, kuri turėjo tapti „susitarimu“, virto į „kursą“, tarsi tai būtų kažkieno imperatyvus nurodymas ar paliepimas kažką priverstinai daryti. Nesu sutikęs nė vieno ūkininko, kuris neigtų klimato kaitą ar prieštarautų Žaliajam susitarimui. Viskas, ko ūkininkai prašo, tai įsiklausyti į jų nuomonę, kaip jie geriausiai gali prisidėti prie žaliosios politikos įgyvendinimo. Pavyzdžiai? Lietuvos ūkininkai daugelį kartų prašė Vyriausybės, kad ES ekonomikos gaivinimo plane būtų numatytos lėšos ir žemės ūkio sektoriaus atsinaujinimui. Tas lėšas ketinta naudoti beariminės technologijos plėtrai ūkiuose, kas leistų ūkininkauti tvariau. Deja, į Ekonomikos gaivinimo planą buvo įtraukti tik 8 mln. eurų šlapynių išsaugojimui. Palyginimui, Lenkija žemdirbiams skyrė 10 kartų didesnę sumą ir ji bus panaudota būtent pritaikyti žemės ūkio veiklą, kad ji taptų draugiškesnė aplinkai.
Iškastinio kuro akcizų didinimas ir lengvatų atsisakymas yra ES „Žaliojo susitarimo“ svarbi dalis, padėsianti Europai tapti pirmuoju kontinentu be iškastinio kuro. Ūkininkai tą supranta. Jie prašo tik taikyti laipsniškus pokyčius, kad spėtų prisitaikyti ir pertvarkyti savo ūkius, užuot keliasdešimt kartų padidinus naftos dujų akcizą.
„Žaliasis susitarimas“ padės europiečiams gyventi sveikesnėje aplinkoje, kur bus išsaugoti kraštovaizdžiai ir bioįvairovė. Mes valgysime sveikesnį maistą. Ūkininkai tik prašo, kad Europos Komisija, kuri visoms ES narėms atstovauja Pasaulio prekybos organizacijoje ir kuri derasi dėl prekybos sutarčių su JAV, Kanada, Australija ir kitomis trečiosiomis šalimis, reikalautų tokių pat maisto kokybės standartų ir iš tų šalių eksportuotojų. Antraip, vėlgi, ES žemdirbiai taps nekonkurencingi.
Penktas mitas: tai Briuselis žlugdo mūsų ūkininkus
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas širdyje yra aplinkosaugininkas. Tą jis ir daro savo dabartinėse pareigose.
Būtent taip Lietuva nepasistengė susiderinti su Europos Komisija ES reglamentu leidžiamo lankstesnio daugiamečių pievų grąžinimo apibrėžimo, nors buvo aišku, kad problema kažkada išlįs. Būtent taip K. Navickas iki paskutiniausios akimirkos delsė paprašyti Europos Komisijos pagelbėti ištikus eilinei pieno supirkimo kainų krizei. Būtent taip tik šią savaitę Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemės ūkio ministrai kreipėsi į ES žemės ūkio ministrų tarybą, kad būtų uždarytas Rusijos grūdų tranzitas per ES (praėjus beveik 2 metams nuo karo pradžios ir to garsiai pareikalavus ūkininkams).
Iš Briuselio koridorių ir ES ekspertų ne kartą girdėjau frazę: „Europos Komisija jums nieko panašaus neliepė daryti. Jūs patys susikūrėte krūvą papildomų reikalavimų. O derėtis irgi nesate linkę.“
Pabaigai – kaip keisis ES BŽŪP
Jeigu po Antrojo pasaulinio karo BŽŪP buvo įsteigta pirmiausia siekiant užtikrinti, kad europiečiams netrūktų maisto, tai ilgainiui jos pagrindiniu iššūkiu tapo kova su maisto pertekliumi. Pastaruoju metu didžiausią dėmesį BŽŪP skiria aplinkosaugai ir kovai su klimato kaita bei smulkiųjų ūkininkų apsaugai. Tai, kad BŽŪP nuolat reikia adaptuoti nūdienos poreikiams, atspindi statistika.
Ūkių skaičius ES mažėja. Lietuvoje per dešimtmetį ūkių sumažėjo perpus. Sprendžiame amžiną dilemą: ūkininkai skundžiasi nepritekliais, o mes, valgytojai, esame nepatenkinti maisto kainomis. 20 procentų maisto europiečiai iššvaisto, bet lygiai tokia pati dalis europiečių susiduria su skurdo rizika. Daugiau nei pusė suaugusių europiečių turi antsvorio, tačiau 33 milijonai negali sau leisti kokybiškai maitintis kasdien. Trečdalis pasaulio gyventojų apskritai badauja! Maždaug penktadalis mirčių ES yra susijusios su nesveika mityba. Turime mažą skaičių nerealiai turtingų ūkininkų ir milijonus ūkininkų, kurie vos suduria galą su galu. Akivaizdu, kad BŽŪP ir vėl reikalinga tokia reforma, kaip 1984 m. Ray‘jaus MacSharry‘io reforma ar 1999 m. „Darbotvarkė 2000“.
Dabartinė Europos Komisija kaip „Žaliojo susitarimo“ dalį paskelbė Farm to Fork (liet. Nuo lauko iki stalo) programą, kurios tikslas – tvaresnis ir aplinkai draugiškesnis žemės ūkis ir trumpesnės maisto grandinės. Tikiuosi, kad ši programa taps kūnu ir padės išspręsti įsisenėjusius iššūkius. Svarbiausias sėkmės faktorius – kad politikai ir biurokratai įsiklausytų į racionalų ūkininkų balsą.
O besipiktinančius tais 33 euro centais, kuriuos kasdien tenka sumokėti ES ūkininkams, galiu nuraminti. Artėjant Ukrainos stojimui į ES, BŽŪP tiesioginių išmokų tvarką būtinai reikės peržiūrėti, nes to nepadarius, Ukraina (didžiausia plotu Europos valstybė) „suvalgytų“ ketvirtadalį BŽŪP tiesioginių išmokų. Taigi tvarka tikrai keisis. Svarbiausia, kad tie pokyčiai užtikrintų vienodas konkurencines sąlygas visos ES žemdirbiams.
Skanaus, brangus miestieti! Iš kaimo – su meile.