Giedrius Surplys. Kovojant su klimato kaita, numirti bus per maža

Kai patekėjo Gretos Thunberg žvaigždė, o ypač, kai mergaitė suriko how dare you ir daug haterių paliepė jai grįžti į mokyklos suolą, mano galvoje užgimė scenarijus apie pasaulinį vaikų ir tėvų karą. Vieni protestuos dėl pavogtos vaikystės ir tirpstančių ledynų, o kiti nebenupirks džinsų, kuriems pagaminti sunaudojamos 5 tonos vandens.

Išgyvename visuotinį įsielektrinimą dėl klimato kaitos. Nors apklausos rodo, kad trims iš keturių lietuvių ši tema atrodo labai svarbi, akivaizdu, kad masinis įsiaudrinimas dėl planetos išlikimo yra pokytis. O pokyčiai skauda. Jeigu neskauda, tada tai – ne pokyčiai. Natūralu, kad kyla klausimų, ar mūsų ambicija ne per maža, ar ne per daug įsipareigojame, ar yra prasmės ką nors daryti, kai Lietuvos CO2 pėdsakas toks mažytis, ar nebus vienintelis UAB „Pasivadinu ekologišku ir teršiu“ indėlis į klimato kaitą – bankrotas?

Klimato kaita yra žmogaus kaita. Kaip ir kiekvieno pokyčio metu, galime šias baimes ignoruoti (kaip ignoruojame ankstyvus ligos simptomus, nes bijome daktaro), galime sabotuoti, kol būsime priversti keistis, arba, kaip sako pokyčių valdymo teorija, galime būti avangarde ir išpešti kuo daugiau naudos.

Kartais atrodo, kad kova su klimato kaita mus užklupo nepasiruošusius, lyg kelininkus žiemą. Sunku aprėpti, kokią neatitaisomą žalą planetai daro atogrąžų gaisrai, vandenynų tornadai ar 20 laipsnių šiltesnė žiema ledynuose. Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, kaip drastiškai žaliasis kursas pakeis mūsų vartojimo įpročius, ekonomiką ir santykius. Todėl kartais norisi numoti ranka: „vis tiek visi mirsim“ ir tęsti, kaip įprasta. Bet pasaulinė kova su klimato kaita kiekvienam norinčiam gali tapti norų sąrašu „prieš pakratant kojas“, suteikiančiu impulsą pakutenti fantaziją, lėšų įgyvendinti drąsias vizijas ir, netgi, galimybę pasveikti. Atsisakiusiems eiti su banga gedulingą maršą neišvengiamai užgros baũdos ir nematoma žalia rinkos ranka.

5 jeigu ir 5 galimybės

Švaresnė aplinka. Jeigu pripažinsime, kad „nėra plano B, nes nėra planetos B“ (kaip įvardijo buvęs JTO generalinis sekretorius B. Ki-Moonas), mes galime smagiai išsivalyti plaučius, pamiršti alergijas ir pailginti gyvenimą sau ir gyvajai gamtai. Nors klimato kaita iš principo kalba apie anglies dvideginio išmetimų mažinimą (viską, kas dega, bezda ir pūva), sujudimas dėl „visos šitos aplinkosaugos“ skatina rimtai žiūrėti į visą aplinką (ir šiukšles, ir plastiką, ir kamščius miestuose, ir maisto kokybę, pesticidus, ir nykstančias rūšis).

Dabar yra laikas, kai visuomenė ir politikai negrįžtamai apsispręs, ar leidžiame įmonėms užsiklijuoti „eko“ etiketes ir kaupti padangas bei plastiką apleistose teritorijose, ar toleruojame darbdavius, kurie pila nevalytas nuotekas ar skleidžia atvirų mėšlidžių kvapą.

Ekonomikos šuolis. Jeigu suprasime, kad artimiausius keliasdešimt metų klimato kaita bus tema Nr. 1, mes galime tapti „žalia ir turtinga Lietuva“. Gąsdinamės, kad naujajame ES laikotarpyje sumažėjus ES lėšų, užstrigsime vidutinių pajamų spąstuose. Nebegalime konkuruoti su rytinėmis kaimynėmis mažais atlyginimais. Niekada nepasivaržysime su Ukraina ar Rusija dirbamos žemės plotais. Bet būtent kovos su klimato kaita atributai: tvari gamyba ir sveika produkcija, – gali tapti Lietuvos prekės ženklu.

Mūsų ambicija 2030 m. net 45 proc. elektros gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių yra tarp penkių didžiausių tarp visų ES šalių ir net 13 proc. viršija ES įsipareigojimą Paryžiaus klimato kaitos susitarime. Šiuo metu Energetikos ministerijos vystoma saulės parkų iniciatyva yra pirma tokia ES! Lietuvos kaimo plėtros ir žemės ūkio baltojoje knygoje, kurią pasirašėme su Žemės ūkio rūmų ir Žemės ūkio tarybos vadovais, išsikėlėme ambiciją, kad 2030 m. net 15 proc. Lietuvos žemės ūkio produkcijos bus ekologiška.

Turime aukščiausios klasės kurortus su geriausiais kainos-kokybės rodikliais Europoje. Garsėjame IT ir vis garsiau aidime fintech srityje. Paforsavę galėtume įsitvirtinti kaip greentech pionieriai. Gera pradžia gerai žalios Lietuvos istorijai.

Sutaupymai. Jeigu suvoksime, kad kovą su klimato kaita varo ne elektros ar vandenilio, o mažesnio vartojimo variklis, mes galime ženkliai sutaupyti. Renovavę pastatus, mažiau išleisime šildymui. Rinkdamiesi mažiau taršų automobilį, o dar geriau – autobusą, dviratį arba pasivaikščiojimą, sutaupysime kurui, tepalams, padangoms ir draudimui. Galiausiai, mažiau laiko praleisime kamščiuose. Susisiekimo ministerija rimtai imasi laivybos Nemunu atnaujinimo. Perkrovę grūdus, trąšas ar kitą produkciją į baržas, sutaupysime ir kuro, ir laiko, o taip pat mažiau drengsime kelius.

Problemos. Jeigu įvertinsime, kad klimato kaita lemia negrįžtamus pokyčius ne tik ašigaliuose, bet ir mūsų aplinkoje, galime pasinaudoti pasauliniu dėmesiu klimato kaitai, kad išspręstume įsisenėjusias paralelines problemas, tokias kaip sausrų ar potvynių poveikis žemės ūkiui (naujos augalų ir gyvūnų rūšys, išmani melioracija), energetinis skurdas (dalis žmonių nepakankamai šildosi namus, nes stinga pinigų), galiausiai, energetinė priklausomybė (atsisakydami jungčių su Rytais, kur energija gaunama ne itin tvariais būdais, jungiamės su tvarios energijos tinklais Vakaruose), kelių būklė (asfaltuodami kelius irgi mažiname neigiamą poveikį klimatui) ir t. t.

Investicijos. Proveržiu vadinama greita pažanga tik keliose srityse, o bandymas pasiekti viską vienu metu vadinamas blaškymusi arba taškymusi pinigais. Jeigu to laikysimės, galime sėkmingai panaudoti investicijas, kurių bus daug, savo švaresnei aplinkai, ekonomikos šuoliui, sutaupymams ir problemų sprendimui. Apie ketvirtadalį visų 2021–2027 m. ES investicijų turėsime nukreipti į klimato kaitos stabdymą. ES Bendroji žemės ūkio politika net 40 proc. lėšų skirs aplinkosaugai. Ką tik paskelbta, kad naujajame ES teisingos pertvarkos fonde, skirtame įgyvendinti ES žaliąjį kursą, Lietuvai numatyti 97 mln. eurų. Europos investicinio banko ekspertai yra pasiryžę konsultuoti kiekvieną, norintį rinktis žaliąjį kursą.

4 principai

Taigi už mūsų „norų sąrašą“ bus sumokėta. Tačiau, kad pasiektume proveržį, ir Lietuvai, ir ES labai svarbu laikytis keleto principų:

Koordinacija. Lėšos, skirtas kovoti su klimato kaita arba prisitaikyti prie jos, būtina išleisti tik priemonėms, numatytoms kiekvienos ES narės Nacionaliniame energetikos ir klimato kaitos plane. Visos ES ir nacionalinės politikos turi derėti su žaliuoju kursu. Pavyzdžiui, paskelbus, jog ES iki 2030 m. sumažins CO2 emisijas 40 proc., kažin ar reikėtų paraleliai „stumti“ Mobilumo paketo nuostatą kas 2 mėnesius sugrąžinti visas sunkiasvores transporto priemones (iki 600 000 „fūrų“) į jų registracijos šalis.

Siekiant mažinti CO2 emisijas, reikia plėsti žaliųjų pirkimų mastą, apsiperkant vadovaujantis ne tik mažiausios kainos, bet ir mažiausio poveikio klimatui principu. Reikia tikslingai remti tas įmones, kurios dalyvauja žiedinėje ekonomikoje (pvz., gamina plyteles, apsaugines tvoreles ir pan. iš perdirbtų padangų).

Galima ne tik skirti joms prioritetinį finansavimą, bet ir sukurti reguliacinius mechanizmus (kad į kurą būtų maišomas vietinis biokuras, o į kelių dangą būtų įmaišoma perdirbtų atliekų). Jeigu norime, kad Lietuva išgarsėtų, kaip atsinaujinančios energetikos, sveiko ekologiško maisto, aukštos kokybės sveikatinimo turizmo ar greentech šalis, turime kryptingai investuoti tik į šias kelias sritis ir sutelkti joms visą mokslo, inovacijų ir viešųjų ryšių potencialą.

Galimybių lygybė. Visų ES šalių ir visų sektorių įsipareigojimai klimato kaitai turi būti adekvatūs skiriamam finansavimui. Pavyzdžiui, Lietuvos žemdirbiai, kuriems taikomi tie patys reikalavimai, kaip kitų ES šalių žemdirbiams, turėtų gauti tokias pat tiesiogines Bendrosios žemės ūkio politikos išmokas.

Universalūs įsipareigojimai. Lietuvos ir ES verslas ir vartotojai neturi nukentėti dėl to, jog siekiame būti pasaulio kovos su klimato kaita lyderiai. Pavyzdžiui, trečiųjų šalių gamintojams, importuojantiems į ES, turėtų būti taikomi tie patys CO2 emisijų, maisto saugos ir tvarios gamybos reikalavimai.

Kompromisas. Kai lapkričio pabaigoje Vyriausybė ir Prezidentūra organizavo klimato kaitos savaitę, darkart prisiminiau scenarijų apie vaikų ir tėvų karą dėl klimato kaitos. Politikai, valstybės tarnautojai, verslo, žemės ūkio ir energetikos atstovai bei aplinkosaugininkai diskutavo apie tai, kiek ir kaip Lietuva turi įsitraukti į kovą su klimato kaita. Prašėme įvardyti, kaip konkrečiai jie gali įsipareigoti? Lyg labdaros aukcione vis kilo spaudimas prisidėti daugiau ir daugiau, kol vienas žmogus pasižadėjo: „nustosiu valgyti“. Liūdna.

Norint nuveikti ką nors reikšmingo dėl mūsų planetos, numirti gali būti per maža. Žaliasis kursas iš kiekvieno pareikalaus didesnio indėlio: milžiniško vertybių perkainojimo, įpročių sukrėtimo, o gal ir laikinų finansinių nuostolių. Taigi pirminė sąlyga kovojant su žemės alinimu yra pakantumas. Jeigu norime, kad kova su klimato kaita būtų ilgalaikė ir niekas nepradėtų mažinti ambicijų, turime suprasti, kad patenkintam aplinkosaugininkui būtinas laimingas žemdirbys, sočiam žemdirbiui būtinas pelningas pervežėjas ir t. t.