Giedrius Surplys. Lietuva ir baltarusiai. Rūpintis savo nacionaliniu saugumu – ne nuodėmė

Ką tik paminėjome trejų metų sukaktį, kai Baltarusijos žmonės pakilo į kovą už demokratiją ir laisvę, ir pradėjome diskutuoti apie baltarusiams taikomus apribojimus Lietuvoje. Pasigirdo kaltinimų Lietuvai ir nuogąstavimų, kad mes nusigręžiame nuo baltarusių. Tai – netiesa.

Prisimename baltų-raudonų-baltų vėliavų jūrą nuo Vilniaus katedros aikštės iki Medininkų pasienio punkto. Didžiuojamės, kad iš karto po to, kai Aliaksandras Lukašenka numalšino masinius protestus, kilusius po jo eilinių sufabrikuotų rinkimų, Vilniuje įsikūrė ir sėkmingai veikia Sviatlanos Cichanouskajos biuras. Mūsų sostinėje glaudžiasi dešimtys Baltarusijos žurnalistų, šimtai opozicijos veikėjų ir tūkstančiai A. Lukašenkos represijų aukų. Šįmet čia įsikūrė ir Laisvosios Europos – Laisvės radijo biuras, transliuojantis būtent baltarusiams. Vilnius yra demokratijos ir laisvės saugus uostas ir toks išliks. Kad ir kokias hibridines migrantų ar kitokias atakas prieš Lietuvą vykdytų Minsko tironas, mūsų principinės pozicijos niekaip nesikeičia.

Kas nėra ribojimai Baltarusijos piliečiams

Drastiškai pasikeitė saugumo situacija prie Lietuvos, o tai reiškia, Europos Sąjungos ir NATO sienų. A. Lukašenka paleido antrąjį nesaugia pripažintos Astravo atominės elektrinės bloką, atsigabeno branduolinį taktinį ginklą ir jau ne kartą pagrasino jį panaudosiąs, o galiausiai, įsileido privačią Rusijos banditų armiją „Wagner“. Reaguoti į tokias grėsmes ir stiprinti savo nacionalinį saugumą – ne nuodėmė.

Lietuva turi teisę apklausti kitų šalių piliečius dėl jų požiūrio į Rusijos agresiją ar Krymo statusą. Lietuva turi teisę domėtis kitų šalių piliečių praeities darbovietėmis ir ryšiais su KGB ar karinėmis struktūromis. Lietuva turi teisę neįsileisti į šalį tų, kurie galbūt sukeltų grėsmių nacionaliniam saugumui. Ypač prie mūsų sienų vykstant karui. Tai – normali ir įprasta tarptautinė praktika.

Tačiau Lietuvos tarnybos ar valdžios institucijos nesiekia „sugretinti Rusijos ir Baltarusijos piliečių“, „užkirsti kelią Minsko režimo aukoms rasti saugų prieglobstį Lietuvoje“, „nubausti Baltarusijos žmones už tai, kad A. Lukašenka – vis dar nenuverstas“, „Pakeisti požiūrį ir nusistatymą baltarusių atvžilgiu“. Ne! Rūpestis nacionaliniu saugumu. Tik tiek.

Visiems Baltarusijos žmonėms, kurie priešinosi A. Lukašenkos režimui ir dėl to jiems gresia susidorojimas, visiems, kurie išsklaidys abejones, kad yra užverbuoti Baltarusijos KGB ar kitaip palaiko ryšius su Minsko struktūromis, Lietuva ir toliau išliks atvira kaip saugi priebėga.

Taip, gali būti, kad rudenį į sesiją susirinkus Seimui, pakoreguosime Užsieniečių teisinės padėties įstatymą ir įvesime tam tikrų buitinių apribojimų, tačiau: A) jie bus laikini, B) supraskime, kad gyvename karo sąlygomis. O kare būna nepatogumų.

Bet, dar kartą, tai niekaip nekeičia Lietuvos įsipareigojimo padėti už laisvę ir demokratiją kovojantiems ir kenčiantiems Baltarusijos žmonėms.

Lietuva yra teisinė valstybė

Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) suabejojo, ar suteikti prieglobstį Lietuvoje Baltrusijos aktyvistei Olgai Karač. Tačiau ji galės ir toliau likti Lietuvoje su leidimu gyventi (kitokia teisinė forma, esmė – ta pati). Pasigirdo ir kitų baltarusių skundų, kuriems atsisakyta suteikti arba pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje.

VSD atsisako komentuoti savo sprendimų motyvus, taip sukeldamas įvairių spekuliacijų ir klausimų, tačiau, kiek man yra tekę susipažinti su saugumiečių darbu, jie jį tikrai atlieka kruopščiai ir vadovaujasi galybe šaltinių, kurių ne visus gali įvardyti. Tyrimo detalių atskleidimas viešai gali pakenkti tiek tiems šaltiniams, tiek ir galimam teismo procesui, jeigu „nukentėjusieji“ nuspręstų skųsti VSD ir Migracijos departamento sprendimus.

Laimei, Lietuva yra teisinė valstybė ir skųsti valstybės institucijų sprendimus čia – galima ir rekomenduotina. Tikėkime, kad Teismas, gavęs visą prieglobsčio ar leidimo gyventi bylai išnagrinėti būtiną medžiagą, priims teisėtus ir teisingus sprendimus.

Taigi, grėsmingai pasikeitus ir taip prastai saugumo situacijai prie Lietuvos sienų, mūsų Valstybė imasi papildomų priemonių nacionaliniam saugumui užtikrinti. Tik tiek. Nesikeičia mūsų nuostata padėti už laisvę kovojantiems baltarusiams.

Protingiausia būtų ir susitelkti į kovą, o ne ieškoti dirbtinių konfliktų ar užsiimti litvinizmo archeologija. Susitelkime į tai, kas mus vienija ir daro stipresnius, o tai, kas mus skaldo – palikime merdinčiam kaimynui Rytuose.

Žyve, Belarus! Už Jūsų ir mūsų laisvę!