Visuomenėje kylančių diskusijų dėl atskirų jos elementų, tokių kaip etatinis mokytojų darbo apmokėjimas arba mokyklinio amžiaus ankstinimas, įkarštis dažnai užgožia racionalius argumentus, ir nuskamba teiginių, kad daromi atsitiktiniai veiksmai, kad vykdomos pertvarkos neturi plano ir apskritai prasilenkia su visuomenės interesu.
Aukštojo mokslo srityje Vyriausybė yra atlikusi ir tebevykdo net keletą veiksmų, sulaukusių nemažo visuomeninio rezonanso.
Pirmasis – tai valstybinių universitetų tinklo optimizavimas, pagal kurį Lietuvos edukologijos universitetas ir Aleksandro Stulginskio universitetai yra jungiami prie Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių universitetas – prie Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universitetas – prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto, taip pat tebesvarstomas sprendimas Lietuvos sporto universitetą prijungti prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto.
Antrasis – tai minimalių priėmimo reikalavimų ir minimalaus stojamojo balo stojantiesiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas įvedimas ir didinimas, dėl kurių keičiasi priimamų į universitetus ir kolegijas studentų proporcijos ir sudėtis, kyla iššūkių mažiau populiarioms studijų kryptims ir ne tokioms konkurencingoms aukštosioms mokykloms.
Trečias – studijų krypčių vertinimas, kuriuo pamėginta sumažinti besidubliuojančių silpnų studijų programų skaičių ir sustabdyti priėmimą į studijų kryptis tose aukštosiose mokyklose, kurios netenkina minimalių kokybės reikalavimų.
Ketvirtas – nuoseklus tyrėjų ir dėstytojų atlyginimų kėlimas, dėl kurio dėstytojo darbo užmokestis Lietuvos aukštosiose mokyklose 2019 metais bus vidutiniškai 40 proc. didesnis negu 2017 m.
Penktas – pastangos padidinti bakalauro studijų prieinamumą, 2018 m. šioje pakopoje pasiūlius beveik 5 tūkst. papildomų valstybės finansuojamų studijų vietų. Šių vietų pasiskirstymas buvo susietas su išsilavinusių darbuotojų labiausiai stokojančiomis informacinių technologijų, inžinerijos, gyvybės mokslų kryptimis, ir dėl nepakankamo pajėgių studijuoti stojančiųjų kiekio dalis šių vietų liko neužpildytos.
Pastarasis sprendimas siejasi su šeštuoju – tiksliau planuoti ir aktyviau kreipti aukštojo mokslo pasiūlą, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Be to, Vyriausybė patvirtino šimtamilijonines investicijas į mokslo ir studijų infrastruktūrą, dėstytojų kvalifikaciją bei studijų kokybę; leido parduoti ir į sistemą reinvestuoti kai kurių aukštųjų mokyklų turtą; įsipareigojo pakeisti aukštojo mokslo finansavimo sistemą, pereidama prie sutartimis su aukštosiomis mokyklomis grįsto modelio; numatė padidinti investicijas į mokslinius tyrimus; suplanavo įdiegti trumpąją studijų pakopą; nurodė parengti siūlymus dėl valstybinių kolegijų ir mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo.
Niekam nekyla abejonių, kad gerai veikiantis aukštasis mokslas yra viena svarbiausių visuomenės klestėjimo sąlygų, o geras aukštasis išsilavinimas – viena didžiausių asmeninio gyvenimo vertybių. Kad atitiktų tokius lūkesčius, aukštasis mokslas turi būti kokybiškas, tai yra, pagrįstas aukščiausio lygio mokslo ir profesinės praktikos pasiekimais, tinkamas - atitikti visuomenės, kurioje funkcionuoja, ir ją sudarančių asmenų poreikius, efektyvus - taupiai ir veiksmingai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, ir vienodai prieinamas – pasiekiamas visiems studijuoti gebantiems ir pasirengusiems piliečiams nepriklausomai nuo jų socialinės, turtinės, geografinės padėties, amžiaus, rasės ar lyties.
Visais šiais atžvilgiais Lietuvos aukštasis mokslas turi nemažai spragų. Tik kai kuriose aukštosiose mokyklose, ir tai ne visuose jų padaliniuose, yra vykdomi tarptautinio lygio moksliniai tyrimai, sutelkti pakankami profesionalių dėstytojų pajėgumai. Įtampą ekonomikoje kelia disproporcijos tarp aukštąsias mokyklas baigiančių absolventų pasiskirstymo pagal studijų kryptis ir greičiausiai besivystančių šalies ūkio šakų. Daug absolventų negauna įgyto išsilavinimo lygį atitinkančių darbų ir įsidarbina darbo vietose, nereikalingose aukštojo mokslo. Dalis studijų yra išskaidytos tarp daugybės smulkių programų mažuose aukštųjų mokyklų padaliniuose. Aukštasis mokslas vis dar tebėra prieinamas neturintiems beveik jokio pasirengimo studijuoti, antra vertus, baigusiems prastesnes, toliau nuo didmiesčių esančias bendrojo lavinimo mokyklas, mažiau pasiturintiems pretendentams (o šios charakteristikos labai dažnai sutampa) net ir tokiomis sąlygomis galimybės įstoti į aukštąsias mokyklas statistiškai yra beveik keturis kartus mažesnės, negu gerų mokyklų auklėtiniams ir pasiturinčių tėvų vaikams.
Atsiliepdama į šiuos iššūkius, Vyriausybė veikia keletu krypčių.
Siekiant įvertinti turimų mokslinių išteklių būklę, šią savaitę pradedamas tarptautinis palyginamasis mūsų šalies mokslo sistemos vertinimas. Jo rezultatai bus panaudoti tiek finansuojant mokslą, tiek tikslinant universitetuose vykdomų studijų kokybės reikalavimus. Bus suformuoti aiškūs reikalavimai tiek bakalauro, tiek magistrantūros bei doktorantūros studijų pakopoms. Jie taps patobulintų studijų krypčių ir aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo tvarkų kertiniais elementais. Studijų kokybės tobulinimo tikslai bus įtraukti į sutartis su aukštosiomis mokyklomis, numatant terminus ir kitas sąlygas, kuriomis būtinas kokybės lygis bus pasiektas. Studijų kokybės reikalavimai bus suderinti su profesiniais standartais ir studijų krypčių aprašais, kuriuos šiuo metu atnaujina dvi aukštojo mokslo srityje veikiančios valstybinės agentūros – Studijų kokybės vertinimo centras ir Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras.
Kad aukštojo mokslo kokybės tikslai būtų pasiekti, reikalingos dar keletas prielaidų. Pirmiausia – tinkamai pasirengę ir motyvuoti studentai ir kvalifikuoti, gerai aprūpinti dėstytojai.
Vyriausybės nuostata labai paprasta – kad į aukštąjį mokslą studijuoti ateitų asmenys, bendrojo ugdymo pasiekimų skalėje pasiekę pagrindinį pasiekimų lygmenį. Valstybinių brandos egzaminų pasiekimų skalėje žemutinė šių pasiekimų riba – 36 balai iš 100, o dešimtbaliame mokykliniame vertinime – 6 (kolegijoms) ir 7 (universitetams). Būtent šių rodiklių vidurkiu grindžiami minimalūs reikalavimai stojantiesiems, kurie bus keliami bendrojo ugdymo mokyklas baigusiems 2019, 2020 ir vėlesniais metais. Dėl ne savo kaltės nepakankamai pasirengusiems asmenims, turintiems motyvaciją studijuoti, turi būti sukurta paramos sistema, kuri leistų pasiekti būtinąjį pasirengimo minimumą, taip pat užtikrintos galimybės į aukštąjį mokslą patekti įgijus profesinę kvalifikaciją ar patirties darbo rinkoje.
Stiprindama dėstytojų potencialą, Vyriausybė numato ir toliau didinti jų darbo užmokestį, taip pat galimybes geriausiems mokslininkams dalyvauti konkursiniuose mokslo projektuose, gauti valstybės mokslo užsakymų. Prie to prisidės numatomas studijų kainos koregavimas, investicijų į mokslinius tyrimus didinimas. Šiuo metu daugelyje universitetų baigiami rengti ES struktūrinių fondų projektai, apimantys dėstytojų kompetencijų tobulinimą. Dėstytojo, tyrėjo karjeros patrauklumą padidins esminis doktorantų stipendijų pagerinimas – jų dydis didinamas 83 proc., pirmųjų metų doktorantai nuo 2019 m. sausio 1 d. gaus 722 Eur stipendijas, o antrųjų-ketvirtųjų metų – 836 Eur.
Dar viena studijų kokybės sąlyga – gerai sutvarkytos materialiosios studijų sąlygos, tiek auditorijos, mokslinės laboratorijos, tiek buitinė infrastruktūra – bendrabučiai, sporto aikštynai, studentų miestelių aplinka. Būtent šiems tikslams skiriamas daugiau kaip 100 mln. eurų ES struktūrinių fondų projektų portfelis. Jį papildys dar kelios dešimtys milijonų eurų, kurias aukštosios mokyklos gaus su Vyriausybės leidimu pardavusios ir reinvestavusios nebenaudojamą turtą.
Svarbu suvokti, kad aukštojo mokslo tinklo optimizavimas yra ne tik aukštųjų mokyklų jungimas, bet ir vidinis jų padalinių pertvarkymas. Antai Vilniuje keli Vilniaus Gedimino technikos fakultetai bus keliami į Saulėtekio akademinį miestelį, šio universiteto socialinių mokslų padaliniai po Mykolo Romerio universiteto prisijungimo, tikėtina, susitelks Didlaukio akademiniame miestelyje. Sostinėje taip pat pajudės kai kurie Vilniaus universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, abiejų valstybinių kolegijų padaliniai. Kauno savivaldybė atliko miesto aukštųjų mokyklų tinklo raidos urbanistinę studiją, kuri labai aiškiai parodė, kaip Kaune sukurti vientisą akademinių institucijų tinklą, kuris šį miestą pavers unikalia, tarptautiškai patraukia mokslo ir studijų erdve. Panašūs aukštojo mokslo infrastruktūros optimizavimo veiksmai atliekami ir Klaipėdoje, Šiauliuose, mažesniu mastu – koleginių studijų miestuose.
Ketvirtasis reformos vektorius - aukštojo mokslo tinkamumo, arba atitikties poreikiams stiprinimas. Šioje srityje vykdomi keli darbai. Viena, kuriama nacionalinė žmonių išteklių stebėsenos sistema, kuri leidžia tiksliau prognozuoti visų sektorių išsilavinimo poreikį. Antra, atliekamos giluminės atskirų sektorių kompetencijų poreikių prognozės, kur įmanoma, kuriami specializuoti sektoriniai planavimo ir prognozavimo instrumentai. Toks instrumentas tik ką sukurtas švietimo sektoriui, atlikta žemės ūkio sektoriaus specialistų poreikio analizė, vyksta darbas sveikatos apsaugos sektoriuje. Trečia, aukštojo mokslo raida siejama su šalies regionine politika, su regionų plėtros strategijomis, demografinių tendencijų analizėmis. Ši sritis labai aktuali kolegijų sektoriui. Jo tolimesnės raidos rekomendacijos suinteresuotoms šalims bus pateiktos netrukus.
Su atitiktimi poreikiui susijęs problemiškas aukštojo mokslo aspektas – tam tikrų studijų krypčių nepakankamas populiarumas, nepaisant jų reikalingumo šalies ūkiui, visuomenei ir netgi puikių karjeros perspektyvų. Šalia jau minėtų informacinių technologijų, inžinerijos, gyvybės mokslų, jaučiančių stojančiųjų badą dėl greito industrijos kilimo, galima paminėti ir žemės ūkį, socialinio darbo sritį, taip pat ir pedagogo profesiją.
Kaip rodo analizė, stojančiųjų trūkumo priežastys čia yra dvejopos. Viena vertus, stinga tinkamai pasirengusių bendrojo ugdymo mokyklų absolventų, moksleiviai tiesiog nesirenka fizikos, chemijos, informacinių technologijų valstybinių brandos egzaminų, labai prastai išlaiko privalomą valstybinį matematikos brandos egzaminą. Kita vertus, kai kurios profesijos yra tiesiog nepatrauklios, praradusios prestižą, nepakankamai atlyginamos.
Abiem atvejais priėmimo reikalavimų mažinimas čia tik maskuotų problemą. Vyriausybės pozicija šiuo atveju – šalinti problemos priežastis, stiprinant gamtos, inžinerijos, matematikos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, didinant šių ir kitų stingamų profesijų populiarumą ankstyvojo profesinio orientavimo ir atitinkamų karjerų patrauklumo didinimo priemonėmis.
Šiems iššūkiams skirta pedagogų rengimo pertvarka, kuri yra atskira Vyriausybės vykdomų reformų skiltis, taip vadinamųjų STEAM centrų kūrimas 10 šalies regionų. Aukštojo mokslo reforma yra kuo glaudžiausiai susijusi su kai kuriomis kitomis Vyriausybės vykdomomis struktūrinėmis reformomis, visų pirma inovacijų sistemos pertvarka. Glaudesnė sąveika su verslu, paskatos komercializuoti mokslo veiklos rezultatus, juos versti ūkiui ir visuomenei naudingomis naujovėmis neabejotinai suteiks stiprų impulsą šalies aukštojo mokslo sistemos augimui.
Kita vertus, be tinkamai parengtų, kūrybingų ir iniciatyvių žmonių neįmanomas joks tvarus šalies inovatyvumo ir patrauklumo augimas.
Ko siekiame šia pertvarka? Turime ambicingus tikslus pasiekti, kad bent du mūsų universitetai patektų tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, o vienas iš jų – tarp 300 geriausių; kad Lietuvos aukštasis mokslas taptų regiono traukos centru, kad mūsų aukštosiose mokyklose keliskart išaugtų kitų šalių studentų skaičius; kad Lietuva atsirinktų didžiausią inovacijų potencialą turinčias mokslo sritis ir jose iki konkurencingo lygio didintų finansavimą; kad mūsų šalies mokslininkai kaip lygiaverčiai dalyvautų tarptautiniuose mokslo projektuose; kad mūsų mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo sistemos taptų pažangiausioms šalims prilygstančiais konkurencingos ekonomikos varikliais.
Ši Lietuvos aukštojo mokslo raidos vizija nužymėta esamuose šalies strateginiuose dokumentuose ir bus toliau plėtojama bei tikslinama rengiant Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros strategiją, atnaujinant Sumanios specializacijos strategiją, Valstybinę švietimo strategiją ir kitus strateginius dokumentus.