Ignas Vėgėlė. Lietuvos karių siuntimas į Ukrainą – pavojinga Anušausko avantiūra

Europoje ir Lietuvoje nemažo atgarsio susilaukė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimas, kad į Ukrainą galėtų būti siunčiamos karinės pajėgos. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas suskubo pareikšti, jog Lietuva galėtų nusiųsti savo karių, nors akcentavo, kad kariai vykdytų tik apmokyti, o patys kariniuose veiksmuose nedalyvautų.

Naujausias Prancūzijos prezidento pareiškimas neturėtų labai stebinti, jis vertintinas kaip dar vienas E. Macrono bandymas užpildyti europinės lyderystės vakuumą. Taip pat plačiai buvo komentuojamas ir jo 2019 m. pareiškimas apie tai, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“, kuriame jis apgailestavo dėl nepakankamo Europos ir JAV planų koordinavimo. Kita vertus, gerai žinomi ir E. Macrono pareiškimai dėl Europos strateginės autonomijos bei planų kurti Europos kariuomenę, kuri funkcionuotų lygiagrečiai su NATO. Nors ši iniciatyva galutinai ir nėra atmesta, bet skeptiškai vertinama Europos sostinėse. Daugelis sutinka, kad Europos kariuomenė nebūtų gyvybinga bei funkcionali dėl teisinio reguliavimo, įvairių politinių bei biurokratinių veiksnių. Be to, akivaizdu, kad bent jau vidutiniu laikotarpiu Europa be JAV pagalbos ir karinės galios tiesiog būtų nepajėgi susidoroti su platesnio masto iššūkiais.

Nors naujausia E. Macrono iniciatyva buvo suderinta su šalies vyriausybe, ji, panašu, tėra dar vienas Prancūzijos prezidento bandymas nustebinti ir patraukti dėmesį, šįkart į karo Ukrainoje problemą.

Tačiau derėtų akcentuoti labai svarbų niuansą, kurio nemini nei krašto apsaugos ministras A. Anušauskas nei politikos komentatoriai bei analitikai. E. Macronas pabrėžė, kad jis kalba ne apie NATO, o apie galimą Europos Sąjungos (ES) šalių iniciatyvą. Nors ministras A. Anušauskas teigė, kad karių siuntimui „reikia daugiašalio sprendimo“, tačiau E. Macronas akcentavo, kad tai būtų tik atskirų ES šalių, kurios galėtų elgtis savo nuožiūra, iniciatyvos. Taigi, nepaisant to, kokias nekovines misijas vykdytų kariai, jokios kolektyvinės ES ar NATO pagalbos nebūtų ir visą atsakomybę už bet kokias galimas pasekmes turėtų prisiimti juos pasiuntusios vyriausybės.

Iš karto po E. Macrono pareiškimo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad NATO valstybių pajėgų Ukrainoje nebuvo ir nebus. Panašiai pasisakė Italija, Lenkija ir kitos šalys, kurių vadovai akcentavo, kad nemato jokių galimybių siųsti savo karius į Ukrainą net ir ne kovinėms misijoms. Atitinkamą pareiškimą padarė ir nuo E. Macrono idėjos NATO vardu atsiribojo jo generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Negalima nesutikti su E. Macrono teiginiu, kad Rusija neturi teisės laimėti karo. Tačiau pranešimai iš fronto liudija, kad Rusijos pajėgos perėmė iniciatyvą, stipriai spaudžia ukrainiečius beveik visuose fronto ruožuose ir padėtis blogėja kiekvieną dieną. Kritus Ukrainai, labai susilpnėtų ir mūsų, Baltijos šalių, saugumo situacija.

Prancūzijos atstovai pripažino, kad E. Macrono iniciatyva neturi palaikymo. Vienintelis Prancūzijos prezidento pareiškimo teigiamas apsektas yra tas, kad taip kuriama vadinamoji informacinė migla, kuri tarsi turėtų pridengti kažkokius rimtesnius ketinimus ar planus ir suklaidinti priešą, bet turint galvoje greitą neigiamą Europos šalių reakciją, vargu, ar ta migla daro kokį nors realų poveikį agresoriui.

Keisčiausia tai, kad Lietuvos vadovai nesiėmė vertinti krašto apsaugos ministro pasisakymų. Beje, krašto apsaugos ministras turi teisę siųsti Lietuvos karius į Ukrainą jos ginkluotųjų pajėgų mokymo tikslais, ji yra nustatyta anksčiau priimtu Seimo nutarimu. Tačiau į tokį ministro pasisakymą nedelsiant turėjo sureaguoti Prezidentas Gitanas Nausėda, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, atsakingas ir už užsienio politiką, bet kaip ir kitais aiškios lyderystės reikalaujančiais klausimais – spengianti tyla.

Jeigu Prezidentas tylės, o šiuos žodžius lydės veiksmai, mums gali kilti rimtų diplomatinių ir saugumo komplikacijų. Taip buvo atsitikę, kai Ingridos Šimonytės Vyriausybė ketvirtąjį karo Ukrainoje mėnesį nusprendė įvesti dalinį prekių (plieno ir juodųjų metalų bei kai kurių kitų krovinių) tranzito į Kaliningradą draudimą. Priminsiu skandalingus faktus, išdėstytus Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“, kurie, kad ir kaip keista, mūsų žiniasklaidoje visai nebuvo aptarti. Po šio Lietuvos Vyriausybės sprendimo Rusija pagrasino karu. Ir nors viešai buvo teigiama, kad viską darome dėl mūsų partnerių ir ES reikalavimų, knygoje atskleidžiamas visai kitas vaizdas.

Knygos autoriams diplomatai teigė, kad JAV prašė neeskaluoti situacijos. Sužinoję apie sprendimą iš dalies blokuoti tranzitą, JAV diplomatai neslėpė pykčio. Knygoje cituojami mūsų diplomatai: „Mums buvo pasakyta, jei kas nutiks, tai bus mūsų vienų problema.“ Kitaip tariant, Lietuva būtų buvusi palikta viena prieš Rusiją. JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas nekėlė ragelio ministrui Gabrieliui Landsbergiui, premjerė I. Šimonytė atšaukė spaudos konferenciją, kad viešumon neišlįstų Vašingtono nepasitenkinimas Lietuvos veiksmais. Ką mums liudija ši istorija? Dėl neatsakingos politikos Lietuva buvo per plauką nuo labai rimtos santykių su Rusija eskalacijos, bet išvadų niekas nepadarė.

Abu svarbiausi užsienio politikos formuotojai – G. Nausėda ir G. Landsbergis – pasitiki vienas kitu, viešumoje pasišpilkuodami nebent dėl ambasadorių skyrimo. Deja vu? Juk taip pat neapgalvotai dabar elgiasi ir krašto apsaugos ministras, paskubomis siūlydamas siųsti karius į Ukrainą.

Juk visiems akivaizdu, kad šimto Lietuvos karių mokymais Ukrainos kariuomenės labai nesustiprinsi. Realiai sustiprinti Ukrainos kariuomenę galima tik ginklais ir šaudmenimis. Jų jau reikėjo vakar ir užvakar. Artilerijos sviedinių trūkumas yra viena iš kasdien blogėjančios padėties frontuose priežasčių, todėl būtina nusistatyti prioritetus, susitelkti į tai, kas svarbu dabar. Kol vyksta į jokius realiai Ukrainą stiprinančius sprendimus nevedanti diskusija, Ukrainoje žūsta kariai ir civiliai gyventojai.

Galingų, modernių ginklų tiekimo sprendimai skendi migloje tarp Vašingtono, Paryžiaus ir Berlyno. Čia mūsų individualių pastangų galimybės yra labai ribotos. Tačiau galime pradėti nuo mažesnių, bet realių darbų. Gruodžio mėnesį daugiau nei 100 Europos Parlamento (EP) narių, atstovaujančių 17 šalių, pasirašė atvirą laišką Jungtinių Valstijų Kongresui, kuriame paragino įstatymų leidėjus skirti pagalbą Ukrainai. Pagrindinis šio laiško iniciatorius buvo Prancūzijos parlamento ir E. Macrono partijos narys Benjaminas Haddadas, tarp signatarų buvo ir Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Michaelis Rothas, žinomas Italijos politikas Giulio Tremontis ir kiti. Atrodo keistokai, kai EP nariai ir Prancūzijos bei Vokietijos atstovai rašo laiškus į Vašingtoną, kai karas vyksta pašonėje, o jų pačių vyriausybės mindžikuoja. Gal EP nariams reikėtų pakeisti adresatą ir siųsti laiškus į Berlyną ir Paryžių?

Ką galėtų ir turėtų daryti Lietuva? Prezidentas G. Nausėda kartu su paramą jam išreiškusia Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininke Vilija Blinkevičiūte, kuri yra Europos Parlamento narė, galėtų skubiai suorganizuoti panašų EP narių ir kitų Europos politikų bendrą laišką Vokietijos kancleriui O. Scholzui ir Bundestagui, Prancūzijos prezidentui E. Macronui, ir šalies parlamentui, raginantį skubiai perduoti ukrainiečiams gyvybiškai reikalingų modernių ginklų, kuriuos gamina ir turi šios šalys. Kalbų Europoje buvo daug, tai parodykime iniciatyvą ir imkimės drąsių, greitų ir kūrybingų politinių bei diplomatinių veiksmų.