Partnerystės institutas turėjo būti įteisintas dar prieš du dešimtmečius. 2000 m. Civilinis kodeksas (CK) įpareigojo Vyriausybę iki 2002 m. sausio 1 d. parengti įstatymą, reglamentuojantį partnerystės įregistravimo tvarką.
Partnerystės sąvokai CK suteikė dvejopą reikšmę, t. y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), taip pat kalbama apie partnerystę kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.). Tačiau, kaip sako akademikai, reikia žiūrėti į pradinį šaltinį – Konstituciją.
Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras principas, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, o 3 dalyje numatyti šeimos atsiradimo pagrindai: „santuoka, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Taip šeimai suteikiama ypatinga reikšmė, o kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies.
Nesinori leistis į teisinius išvedžiojimus dėl šeimos sampratos, nes pastaruoju metu jų ir taip yra daug. Tik atkreipkime dėmesį į tai, kad Lietuva priskiriama prie tų šalių, kuriose Konstitucija turi taikymo pirmenybę Europos Sąjungos teisės atžvilgiu. Taigi, net jei Europa diegtų vieningą teisinę politiką šiuo atžvilgiu, Lietuvoje ir toliau turėtume vadovautis Konstitucijos nuostatomis.
Šeimos teisinis pagrindas ir rūpinimasis šeima yra tarpusavyje susiję, tačiau, kai ketverius metus tenka girdėti temos aštrinimą tik dėl statuso suteikimo tos pačios lyties asmenims, kyla klausimas, ar šiems asmenims tikrai rūpi šeimos gerovė?
Lietuvoje 2018 m. įsigaliojo Šeimos stiprinimo įstatymas, kurio vienas iš tikslų yra įtvirtinti šeimos politikos įgyvendinimą užtikrinančias institucijas, kurios garantuotų šeimos politikos nuoseklumą ir ilgalaikiškumą.
Įstatyme numatyta siekti, kad institucijos, užtikrindamos šeimos politikos įgyvendinimą, tarpusavyje bendradarbiautų (7.2 str.). Viena iš šį bendradarbiavimą skatinančių institucijų yra Nacionalinė šeimos taryba – nepriklausoma ekspertinė patariamoji institucija.
Ji veikia nepriklausomai nuo politikos įtakos, o jos ekspertinė nuomonė formuluojama remiantis mokslo tyrimais ir žiniomis, pateikiamomis savivaldybių šeimos tarybų, šeimų nevyriausybinių organizacijų, su šeimomis dirbančių specialistų ir pagaliau pačių šeimų.
Viena iš Tarybos, kurią sudaro 15 narių, funkcijų yra analizuoti, stebėti ir vertinti šeimos politikos formavimą ir įgyvendinimą, demografinės raidos tendencijas, apibendrinti sukauptų duomenų rezultatus ir apie tai informuoti Seimą, Vyriausybę.
Metiniame pranešime Taryba atkreipė dėmesį į šeimos politikos prioritetus Europos Sąjungos šalyse: gimstamumo didinimas; aukštas moterų užimtumo lygis; aukštas vaikų išsilavinimo lygis; žemas šeimų skurdo rodiklis; darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas, užtikrinant moterų ir vyrų lygybę.
Rūpestis Lietuvos šeimos politika realiai tenka trims institucijoms. Štai kaip paskirstomi joms skirti asignavimai ir kokie buvo jų pokyčiai pastaraisiais metais:
Nacionalinė šeimos taryba: 2023 m. – 79 tūkst. eurų, 2024 m. – 118 tūkst. eurų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaiga: 2023 m. – 753 tūkst. eurų, 2024 m. – 809 tūkst. eurų.
Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga: 2023 m. – 727 tūkst. eurų, 2024 m. – 847 tūkst. eurų.
Taigi lygių galimybių užtikrinimas net aštuonis kartus viršija šeimos politika besirūpinančios institucijos galimybes.
Tai, kad šios valdančiosios daugumos prioritetu šeima nebus, geriausiai iliustruoja Seimo Pirmininkės, tuo metu dar tik Seimo narės, pasisakymas apie 2020 metais įsteigtą Tarybą. Ji tuomet sakė: „Tai darinys, gimęs kaip pagalbos šeimoms iniciatyva, tampa radikalių politikų tribūna, kuriai dar norima skirti ir biudžetinį finansavimą, tuo pačiu metu mažinant finansavimą Lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyboms.“
Tačiau, kaip matome, baimės buvo nepagrįstos, nes Seimo Pirmininkės nurodytoms institucijoms asignavimai reikšmingai didėja. Tai skiriasi nuo institucijos, kuriai tas pats Seimas patikėjo pareigą rūpintis šeima, asignavimai, kurie nežymiai keičiasi.
Seimo Pirmininkė kaip ir Seimo Žmogaus teisių komiteto nariai per savo kadencijos metus nesiteikė apsilankyti nė vienoje iš Nacionalinės šeimos tarybos organizuotų konferencijų. Šiose konferencijose buvo aptarti šeimoms svarbūs klausimai, tokie kaip: „Šeimos politikos iššūkiai ir galimybės: kompleksinės paslaugos šeimai“, „Šeimos politikos stiprinimas: bendradarbiavimo link“, „Lietuvos demografinės situacijos tendencijos viešosios politikos kontekste“; „Skyrybos šeimoje – vaikui reikia abiejų tėvų“; „Tarpinstitucinio bendradarbiavimo perspektyvos šeimos gerovės srityje“. O kur dar suorganizuotos diskusijos apie įvairias problemines temas...
Taigi, dėsningai iš to seka Žmogaus teisių komiteto siūlymas performuoti Nacionalinę šeimos tarybą, kad būtent šis Komitetas turėtų daugiau galios ją formuoti.
Tačiau pagal Seimo Statuto 64 straipsnį, šeimos politikos sritis priskirta Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, o Žmogaus teisių komiteto veikla yra susijusi žmogaus teisių garantijų užtikrinimu teisės aktuose ir jų derme su tarptautine teise. Be to, siekiama sumažinti Tarybos nepriklausomumą, siūlant jos posėdžiuose patariamojo balso teise kviesti vaiko teisių apsaugos ir lygių galimybių ekspertus ar konsultantus.
Deja, bet prie Žmogaus teisių komiteto vairo stovintys asmenys per ketverius metus taip ir nesužinojo, kad Taryba bendradarbiauja su minėtomis institucijomis tarpinstitucinėje Šeimos politikos komisijoje prie LR Vyriausybės.
Visgi šeimos politikos formavimas ir įgyvendinimas apima platų spektrą sprendžiamų problemų, kurios sąveikauja su šeima besirūpinančiomis sistemomis: švietimu, sveikatos apsauga, darbo rinka, socialine apsauga, vaiko teisių apsauga, kultūra, ekonomika, susisiekimu, teise.
Taigi būtina ne ardyti, o skirti deramą dėmesį institucijai, kuri siekia užtikrinti, kad nacionaliniame ir savivaldos lygmenyje nekiltų grėsmės užmiršti šeimos kaip vientiso ir subalansuoto vieneto prioriteto.