J. Džiugelis. Šviesti ir ugdyti gerbiant kiekvieną vaiką ir jaunuolį

Valstybės švietimo sistema, atspindėdama požiūrį į mokinį ir mokytoją, kartu parodo, kokia visuomenė ir kokia tauta joje kuriama. Deja, Lietuvos švietimas vis labiau nevaldomai krypsta į mokinių ir mokyklų rūšiavimą pagal akademinius pasiekimus.

Pasiekimus išreiškia balas, vienas skaičius, lemiantis vaiko ar jaunuolio priėmimą į vidurinę ar aukštąją mokyklą. Į šį balą sudedama visa vaiko ar jaunuolio dabartis ir ateitis. Kelių skaitmenų po kablelio skirtumas gali nulemti priskyrimą prie negabiųjų. Nebelieka vietos svajonių įgyvendinimui, o asmeninių gebėjimų, kūrybiškumo, bendravimo įgūdžių lavinimas tampa antraeiliu ar net trečiaeiliu dalyku, nes viską užgožia visagalio balo siekimas.

Mokytojo darbas nuvertinamas, juo nebepasitikima. Jei nebesvarbi nei mokinio, nei mokytojo asmenybė, tai nejaugi svarbesni yra formalūs balai? Jei mokyklų tinklas optimizuojamas uždarant mažas mokyklas, kuriant „prestižines“ ir „neprestižines“ mokyklas, tai argi tai nereiškia, kad vaikai tiesiog rūšiuojami?

O juk iš tikrųjų turi būti svarbus kiekvienas vaikas. Švietimo sistema turi atsigręžti į kiekvieną vaiką, neišskirdama nė vieno, kad ir koks kitoks jis būtų, galbūt turintis negalią, galbūt šiandien susirūpinęs kitokiais, o ne akademiniais pasiekimais, galbūt grįžęs arba atvykęs iš užsienio ir dar nelabai mokantis lietuviškai. Lietuvos švietimo sistemoje privalu įdiegti tam tikrus principus, laiduojančius kiekvieno vaiko ir jaunuolio ugdymo kokybę. Kiekvienas turi justi valstybės dėmesį ir rūpestį, kiekvienas turi būti tikras dėl savo svarbumo ir saugumo.

Tokią strategiją diktuoja ne tik dramatiškas vaikų skaičiaus Lietuvoje mažėjimas, bet ir pasaulinės švietimo tendencijos. Lietuva negali nereaguoti į UNESCO ir Jungtinių Tautų Organizacijos raginimą visose šalyse kurti lygiateisį įtraukųjį kokybišką ugdymą.

Ugdymo kokybe pirmiausia parodoma pagarba kiekvieno vaiko orumui ir vaikų įvairovei, kiekvienas iš jų įtraukiamas į ugdymo procesą kartu su visais, o ne mokomas atskirai nuo kitų. Ugdymo kokybė remiasi individualiu mokymo planu, kuriame atsižvelgiama į kiekvieno besimokančiojo gebėjimus ir galimybes juos plėtoti. Lietuva yra oficialiai įsipareigojusi atsiliepti į šį raginimą, tad pagaliau metas imtis tai įgyvendinti.

Sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Mūsų kaimynė Suomija tokią sistemą jau yra sukūrusi. Jos kūrimo ši valstybė ėmėsi tikrai ne ekonominio klestėjimo laikais, o beveik tuoj pat po to, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Buvo aiškiai apsispręsta ir sutarta, kad jaunosios kartos ugdymas – tautos išlikimo pagrindas, kad kiekvienas vaikas svarbus, kad jaunimo nedera skirstyti ir rūšiuoti. Buvo pasistengta išlaikyti visas, net mažiausiai mokinių turinčias kaimo mokyklas, pasirūpinta sudaryti visas sąlygas vaikų gebėjimams ugdyti. Paradoksalu, bet ne akademinių laimėjimų, o lygių galimybių visiems vaikams ir gerovės kiekvienam vaikui siekusi Suomijos švietimo sistema šiandien pirmauja pasaulyje būtent pagal akademinius rezultatus.

Ne vaikas turi taikytis prie sistemos, bet sistema prie vaiko. Tik investuojant į kiekvieną vaiką, neišskiriant nė vieno, plėtojant kokybišką ugdymą visiems, įmanoma sukurti visuomenę be atskirties. Tačiau to negalima pasiekti be pagarbos mokytojo profesijai. Ir tėvai, ir mokytojai deda pamatus vaiko ateičiai. Todėl taip svarbu padėti mokytojams atgauti profesinį orumą ir pripažinimą visuomenėje. Tam reikalinga nuosekli švietimo politika ir dėmesys visoms mokykloms be išimties.

Būtina diegti dviejų mokytojų darbo sistemą klasėje, nes ji įgalina individualizuotai ugdyti kiekvieną pagal jo gebėjimus ir lūkesčius. Reikia remti mokytojus, plėtojant bendradarbiavimą švietimo problemų sprendime, kuriant naują edukacijos kultūrą Lietuvos mokykloje, diegiant prieinamą ir visapusišką pedagogų kvalifikacijos kėlimą sistemą, ypač atsižvelgiant į individualius ugdymo metodus ir darbą mokykloje organizuojant lygių galimybių ir lygių teisių pagrindu.

Aš įsitikinęs, kad Lietuvoje galima sukurti mokyklą, kuri atitiktų tarptautines švietimo gaires, numatančias kokybiškai ugdyti kiekvieną vaiką. To galima tikėtis žinant, kokie gabūs mūsų šalies jaunuoliai ir kokie atsidavę savo pašaukimui jų ugdytojai.

Valstybė tiesiog turėtų pradėti daugiau remti tas mokyklas, kuriose dirbama pažangiai, individualiai su kiekvienu vaiku, atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus ir lūkesčius. Valstybės dėmesio pirmiausia nusipelno tos mokymo įstaigos, kurios nori ir gali dirbti besimokančiųjų įvairovės sąlygomis, vadovaudamosis lygiateisio įtraukaus kokybiško ugdymo tarptautinėmis gairėmis.