Skolininkų skolos greitųjų kreditų bendrovėms ir ne tik joms yra didelės, o sumos, kurias nuskaičiuoja antstoliai, tik dar labiau gilina prarają, tačiau nesprendžia skolininkų problemų. Kitaip tariant, yra nuskaičiuojamos didelės sumos, o kasdieniam pragyvenimui lieka labai nedidelė pinigų dalis.
Civilinio proceso kodekse ir Antstolių įstatyme nustatyta, kad antstolio vykdymo išlaidas sudaro: vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti. Taip pat vykdomosios bylos administravimo papildomos išlaidos, patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje, bei atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu.
Konkretūs vykdymo išlaidų dydžiai, jų apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje (SVI). Piniginiuose išieškojimuose būtinos vykdymo išlaidos priklauso nuo išieškotinos sumos dydžio ir gali būti nuo 12 Eur (kai išieškoma iki 2,9 Eur skola) iki 399,97 Eur (kai išieškoma virš 28 962 Eur skola), nepiniginiuose išieškojimuose būtinos vykdymo išlaidos priklauso nuo vykdomojo dokumento kategorijos ir gali būti nuo 12 Eur iki 79,99 Eur.
Papildomos vykdymo išlaidos skaičiuojamos už konkrečius antstolio atliktus veiksmus vykdomojoje byloje, pavyzdžiui, antstolio patvarkymo surašymas kainuoja 2 Eur, skolininko duomenų ar turtinės padėties patikrinimas įvairiuose registruose kainuoja 1,2 Eur už vieną užklausą. Taigi, kuo ilgesnį laiką vykdomas išieškojimas ir kuo daugiau veiksmų antstolis turi atlikti, tuo didesnės papildomos vykdymo išlaidos skaičiuojamos.
Piniginiuose išieškojimuose atlygis antstoliui priklauso nuo išieškotinos sumos dydžio. Pavyzdžiui, išieškant iki 2,9 Eur skolą atlygis yra 8 Eur, išieškant 289,62–579,24 Eur skolą – 19 proc. išieškotos sumos, išieškant virš 28 962 Eur – 4 proc. išieškotos sumos. Atlygis skaičiuojamas tik sėkmingo išieškojimo atveju – išieškojus visą skolą skaičiuojamas visas atlygis, išieškojus pusę skolos – pusė atlygio ir t. t.
Skolos iki 100 eurų sudaro beveik pusę priverstine tvarka išieškomų skolų. Po ilgų derybų su Antstolių rūmais šiais metais pavyko suderinti SVI pakeitimą, kuriame numatyta 57 Eur sumą pakelti iki 100 Eur sumos, t. y. išplėstas ratas bylų, kurioms būtų taikoma supaprastinta išieškojimo tvarka. Tai reiškia, jog skolininkas tais atvejais, kai antstolis vykdo tik vieną vykdomąją bylą dėl išieškojimo iš to skolininko (skolininkas nėra „piktybiškas“ ir išieškotos sumos nereikia skirstyti skirtingiems išieškotojams skirtingose bylose) ir skola išieškoma per 30 dienų, skaičiuojamos tik būtinos vykdymo išlaidos ir pašto išlaidos.
Nedidele skola bus laikoma skola iki 100 Eur (buvo iki 57 Eur) ir už jos išieškojimą antstolis negaus atlygio. Būtinos vykdymo išlaidos kartu su antstolio atlyginimu atskirais atvejais siekdavo iki 160 Eur ir gerokai viršydavo pačią skolą.
Valstybė privalo susigrąžinti stipresnius svertus ir reglamentuoti socialiai atsakingą skolų administravimą. Tačiau to nebus įmanoma padaryti, kol galios „auksinė“ Antstolių įstatymo 21 straipsnio nuostata, kad vykdymo išlaidų dydžiai, jų apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarka turi būti suderinti ne tik su Finansų ministerija, bet ir Antstolių rūmais. Ją Antstolių rūmai išsikovojo 2012 m. per Seimo narius, daugumos konservatorių balsais.
2015 m. antstolių veiklos reglamentavimu susidomėjo ir Valstybės kontrolė. Ją sudomino informacija apie skundų dėl antstolių veiklos skaičių, antstolių veiklos patikrinimus, antstolių pajamas bei išlaidas, taip pat buvo prašoma informuoti, ar yra nustatyta tvarka, kaip ekonominiais skaičiavimais pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytus kriterijus yra pagrindžiami vykdymo išlaidų dydžiai.
Atlygiai 15 kartų didesni už šalies vidurkį
Vykdydamas antstolio veiklą antstolis gali gauti dvejopo pobūdžio pajamų: pajamas, kurias gauna vykdydamas vykdomuosius dokumentus (vykdymo išlaidos), ir pajamas, kurias gauna sutartiniais pagrindais teikdamas paslaugas – už teisines konsultacijas, faktinių aplinkybių konstatavimą, tarpininkavimą vykdant turtines prievoles ir kita (šios paslaugos nėra privalomos ir ne visi antstoliai jas teikia).
2016 m. vieno antstolio grynųjų pajamų vidurkis siekė 9900 Eur/mėn. Taip, per mėnesį, ne per metus(!). Bendros visų antstolių pajamos per metus siekia 29 mln. Eur, o išlaidos 15,7 mln. Eur, tad uždarbis siekia beveik pusę visų pajamų.
Neproporcingai didelis atlygis antstoliui už pradelstos nedidelės piniginės skolos išieškojimą kelia pagrįstą visuomenės pasipiktinimą ir neretai tampa nepakeliama finansine našta, ypač mažas pajamas gaunantiems asmenims.
Abejonių kelia ir buvusio teisingumo ministro dar 2016 m. pasirašytas įsakymas dėl antstolių skaičiaus sumažinimo nuo 137 iki 121, nepaaiškinant sumažinimo priežasčių ir argumentų, jokių skaičiavimų ar objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti tokį sprendimą.
Akivaizdu, kad kuo mažesnis antstolių skaičius, tuo didesnes pajamas vienas antstolis gauna. Jau dabar vidutinis antstolio uždarbis dvigubai didesnis nei premjero ir didesnis nei šalies prezidentės.
Toks antstolių skaičiaus sumažinimas nedera su kitų valstybės funkcijas vykdančiu asmenų skaičiaus nustatymu ir reguliavimu. Jis gali būti vertinamas kaip akivaizdžiai diskriminacinis kitos laisvosios teisininkų profesijos – notarų – atžvilgiu. Šiuo metu Lietuvoje vykdo veiklą 264 notarai.
Vilties teikia Seimo narės D. Šakalienės užregistruotos pataisos
Seime neseniai buvo užregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis gali būti pakeistos Civilinio proceso kodekso nuostatos, nustatančios išieškojimo tvarką. Viena veiksmingiausių priemonių, sudarant sąlygas realiam skolų grąžinimui, būtų vieno skolininko visų bylų priskyrimas vienam antstoliui.
Toks Civilinio proceso kodekso pakeitimas turėtų teigiamą poveikį keletu aspektų. Pirmiausia skolininkui būtų lengviau su vienu antstoliu suderinti mokėjimo grafikus, sąlygas. Taip pat sumažėtų ir papildomos administracinės lėšos, o suma, skiriama skolai padengti, padidėtų.
Dažniausiai pasitaikančios įsiskolinimų priežastys yra skolos už komunalinių paslaugų mokesčius ir kitas paslaugas, baudos už važiavimą be bilieto, skolos greitųjų kreditų įmonėms. Dabartinė tvarka, kai iš minimalaus darbo užmokesčio galima atskaičiuoti iki 50 procentų atlygio, finansiškai žlugdo asmenis ir nesudaro realių galimybių grąžinti skolas.
Pasiekiamas priešingas efektas – dėl itin griežtos skolų grąžinimo tvarkos, asmenys grimzta į vis gilesnį skolų liūną, o žmonėms neužtikrinamos galimybės gyventi oriai. Pagal procentinį dažnį, labiausiai skolas grąžinti demotyvuoja dideli atskaitymai iš darbo užmokesčio.
Tokia situacija prisideda prie skurdo spąstų kūrimo – tai yra situacijos, kai skolas turintiems asmenims nepaliekama jokių finansinių paskatų dirbti ar galimybių dirbant pasilikti pragyvenimui pakankamą pajamų sumą. Tuomet kreipiamasi dėl socialinių išmokų suteikimo, neretai griebiamasi nelegalaus darbo.
Kita problema – išieškojimas iš būsto, kuriame skolininkas gyvena. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, skolų išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininko turtą tuo atveju, jeigu asmuo pateikia antstoliui įrodymus, jog išieškomą pinigų sumą bus galima išieškoti per 6 mėnesius darant atskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apklausos duomenimis, dažniausiai pasitaikanti bendra skolų suma yra nuo 1500 iki 3000 Eur. Daugeliui asmenų tokių skolų išmokėjimas per šešis mėnesius yra praktiškai neįmanomas.
Todėl dalis skolininkų susiduria su būsto netekimo rizika, kuri žmogui sukelia didelių socialinių, integracinių ir emocinių sunkumų. Dėl šios priežasties siūloma pakeisti Civilinio proceso kodekse numatytą 6 mėnesių terminą į 24 mėnesius. Termino prailginimas išieškant iš būsto leistų skolininkui nepatirti papildomų socialinių problemų, o per tokį laikotarpį padidintų tikimybę stabilizuoti savo ekonominę padėtį ir gražinti skolą.
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seimo narė Dovilė Šakalienė taip pat siūlo skolas leisti išieškoti tik iš tos sumos, kuri viršija minimalių vartojimo poreikių dydį arba 238 Eur. Šis dydis buvo apskaičiuotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu.
Toks ribojimas daugiausia paliestų pensijas gaunančius žmones, kurie yra viena iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių Lietuvoje.
Remiantis Statistikos departamento vykdomo namų ūkio biudžetų tyrimo duomenimis, 15 proc. Lietuvos gyventojų pajamos sudaro mažiau nei 238 Eur vienam asmeniui. Minimalių vartojimo poreikių dydžio apskaičiavimo metodika yra įtvirtina socialinės apaugos ir darbo ministro įsakymu, kuris aiškiai apibrėžia būtiniausių asmens poreikių krepšelį ir tam reikalingas lėšas bei numato pinigų sumą, reikalingą asmens minimaliems poreikiams patenkinti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.