Šį kartą virtualią ekskursiją padarysime ne po prabanga dvelkiantį Gedimino prospektą su jo užsidarančiais restoranais ir pasipremijavusiais Vyriausybės pastatais (https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jolanta-butkeviciene-kol-valdzia-mus-saugo-nuo-viruso-kas-mus-apsaugos-nuo-valdzios.d?id=84252629), o po nedidelę įmonę, kurią pavadinsime „N“ ir kuri valdiškus koridorius pažįsta tik iš tvarkingai 20 metų mokamų mokesčių.
Įvedus karantiną, dar mėnesį įmonė bandė kapanotis. Ji nepateko į sąrašą tų, kurių veikla buvo visiškai uždrausta, tačiau pateko į užburtą ratą – buvo visiškai priklausoma nuo tų, kurių verslus uždarė.
Po mėnesio įmonei „N“ neliko nieko kito, kaip tik skelbti prastovą. Tai įvyko balandžio 1-ąją. Vyriausybė paskelbė, kad tokioms įmonėms kompensuos 90 proc. darbo užmokesčio, o ministras L. Kukuraitis garsiais tvirtino, kad vyksta milijoniniai mokėjimai ir parama įmones pasiekia per dvi dienas. Galbūt įmonei „N“ prastovą skelbti reikėjo ne pokštininkų dieną, nes tuoj bus du mėnesiai, kaip vis dar laukia tos malonės, kurios vokietis sulaukė net neprašęs...
Bet ko ta verslo liaudis liaudis vis sriūbauja? Juk net vienas ekonomistas per TV ekranus W. Buffeto citatą mestelėjo: „Kai ekomonika nuslūgsta, visi pamato, kas maudėsi be trumpikių.“
Kokiomis citatomis mėtėsi premjeras, jau nebeminėsim... Įdomiausia tai, kad 20 metų be jokių skolų gyvavusi ir ne vieną „nuslūgimą“ mačiusi įmonė „N“ visiškai nesijautė nei be trumpinkų, nei dar kažkaip kitaip. „Lašiniai“ buvo, bet jie virto neapmokėtomis sąskaitomis, nevykdomais įsipareigojimais ir visuotine nežinia. Skolininkai ir prie geriausių norų buvo bejėgiai – jų veikla per karantiną uždrausta, o Vyriausybė paramą tik žada.
Bet nebūkim lepūnėliais – jei mikroįmonei kas 25 000 „įmestų“, tai tikrai verta palaukti ir turputį pasikankinti ar šiokį tokį formalumą atlikti. Tik ar įsivaizduojate, apie kokio dydžio valstybės paramą kalbame? Ne? Bet apie viską iš eilės.
Pradžioje buvo formalumai. Per 1 dieną nuo prastovos paskelbimo įmonė „N“ pranešė Darbo inspekcijai apie paskelbtą prastovą. Patekusi į Darbo inspekcijos registrą ir tik praėjus mėnesiui(!) ji galėjo kreiptis į Užimtumo tarnybą subsidijai gauti. Ir kuo Jums ne „vieno langelio“ principas ir dar po mėnesio bei dviejų L. Kukuraičio dienų?
Dar viena smulkmena – subsidijos neįmanoma gauti, jei pati įmonė nebegali sumokėti savo darbuotojams10 procentų atlyginimo sumos.
Jau įsivaizduojat, kaip žilsta vis dar pas kirpėją negalinti patekti įmonės buhalterė. Nes tai dar tikrai ne formalumų pabaiga. Įmonė „N“ dokumentus išsiuntė paštu, nes Užimtumo tarnybos serveriai tiesiog užlūždavo, pradangindami pateiktą informaciją.
Po savaitės vis dar tyla. Sistemos, kurioje galėtum pasitikrinti prašymo nagrinėjimo eigą, taip pat nėra. Bet (o, stebukle!), pavyko prisikambinti ir Užimtumo tarnyba patvirtino, kad prašymas užregistruotas, o pinigus... pamiršo pervesti. Ko nebūna. Perves. Kada? Belieka tik spėlioti. Kaip ir spėlioti apie paramą mikroįmonėms dėl grąžinamo GPM, apie kurį premjeras paskelbė savo feisbuko paskyroje. Tik bėda - už paramos mokėjimą atsakingos institucijos nesiima komentuoti premjero FB „postų“.
Štai tokia nelinksma virtuali ekskursija po įmonę „N“ ir valdiškus paramos koridorius. Daugiau nei 20 metų kurta pridėtinė vertė savo valstybei, steigtos darbo vietos, mokėti mokesčiai.
Po dviejų mėnesių ir dviejų dienų įrodinėjimų, jog niekada nebuvai savo valstybės priešė ar išpampusi dėlė, iš Užimtumo tarnybos įmonė „N“ atlyginimams gaus 2 000 eurų. Iš jų beveik pusę turės iškart grąžinti mokesčių pavidalu. Kad valdžios malonė būtų dar skalsesnė, įmonė „N“ Užimtumo tarnyboje privalėjo pasirašyti pasižadėjimą:
ŽINAU IR SUVOKIU:
savo atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančios informacijos ir (ar) dokumentų pateikimo ir, kad tai gali būti pagrindas grąžinti išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 61 straipsniu.
Amen.