Julius Sabatauskas. Dvi molinės valstybės kojos – švietimas ir sveikatos apsauga

Prezidento rinkimai iššaukė aktyvią diskusiją – kuriuos ministrus iš įgaliojimus grąžinančios Vyriausybės reikėtų pakeisti. Atsitraukdamas nuo asmeniškumų norėčiau pažvelgti plačiau – keldamas klausimą, kurios gi sritys šiuo metu yra silpniausiosios Vyriausybės grandinės dalys. Ir čia ne tik man, bet ir daugeliui šalies piliečių akivaizdžiai ne tik akis bado, bet ir labai skausmingai veikia mūsų visų gyvenimą du dalykai – niekaip į vėžes neįstatoma švietimo sistema ir sugriauta sveikatos apsauga.

Abi sritys – kurias garsiausiai ir labiausiai reformavo valdantieji. Nureformavo taip, kad po paskutiniųjų valdžios mostelėjimų su protarpiniais egzaminais ir moksleivių vertinimais Švietimo, mokslo ir sporto ministerija liko iš viso be galvos ir vairo – valdantieji nesugeba paskirti ministro. O sveikatos apsauga – net sunku įvardyti, į kokį lygmenį nusiritusi: žmonės tiesiog lieka be medikų pagalbos ir gydymo. Abi sritys valstybei ir jos gyventojams labai svarbios ir jautrios – lemiančios mūsų ateitį ir gerovę. Dabar gi jos tapo labiausiai sužlugdytomis, tiesiog molinėmis mūsų valstybės kojomis.

Nesu kurios nors iš šių sričių ekspertas, tačiau vertinu dalykus, matydamas, kaip reaguoja mūsų gyventojai. Ir darosi ypač apmaudu dėl jaunosios mūsų kartos, kuri siekdama išsilavinimo patyrė tiek perturbacijų paskutiniaisiais metais, kad iš dalies netgi praranda tikėjimą mūsų valstybe. Šiuo metu dvyliktokų egzaminai vyksta per jų atostogas ir išeigines, kai jie turi vienintelę galimybę atsipūsti nuo intensyvaus grafiko ir rengimosi egzaminams arba panaudoti laisvą laiką papildomai pasimokyti. Laisvas moksleivių laikas – skiriamas jų egzaminavimui. Tai rodo ne kažkokių ypatingų kompetencijų stoką, bet visišką vadybos neegzistavimą. Mokslo procesas per patį egzaminų įkarštį paliktas dreifuoti bet kaip. Ne veltui patys gabiausi mūsų jaunuoliai renkasi studijas užsienyje. Tai ne tik jų pabandymas pagyventi svetur, bet ir bėgimas nuo netvarkos ir neteisybės.

Netinka jauniems žmonėms ne tik mokslo kokybė, tvarkos nebuvimas, bet ir tai, kaip su jais elgiamasi. Nesikartosiu apie moksleivių ir jų tėvų įsiskaudinimą dėl protarpinių egzaminų ir vertinimo. Tai, kad daugelis moksleivių mokosi mokomi korepetitorių, rodo valstybės bejėgiškumą.

Kai kurios savivaldybės tą bejėgiškumą pripažino pasiūlydamos kompensuoti išlaidas korepetitoriams. Valstybės institucijos, užuot siekusios sutvarkyti švietimo sistemą, bando eiti pinigų taškymo keliu – leisti juos privatiems korepetitoriams, užuot pagaliau tuos pačius korepetitorius oriais atlyginimais grąžinusios į mokyklas, kad pagaliau ta mokytojo profesija taptų tikrai prestižine, o mokyklos ir visa švietimo sistema mūsų vaikams suteiktų visavertį išsilavinimą ir nekeltų slogių įspūdžių.

Kita gyventojams gyvybiškai svarbi ir aktuali sritis – sveikatos apsauga. Su ja reikalų turi net ir patys sveikiausi. Ir jie turi problemų, kai nori laiku profilaktiškai pasitikrinti, operatyviai sureaguoti į organizmo signalus ar sveikatos pakitimus. Eilės pas gydytojus skamba anekdotiškai – 6 ar daugiau mėnesių laukimo pas specialistą. Tuo tarpu sveikatos reikalai žmogui – anaiptol ne juokai. Kiekvienas supranta, kad uždelstas didesnės ar mažesnės sveikatos problemos diagnozavimas ir gydymas turi pasekmes. Kartais tos pasekmės lemia sunkią ar lėtinę ligą, o kartais kainuoja ir gyvybę. Kad tai ne mano sumąstytos prielaidos, rodo naujausia „The Economist“ paskelbta statistika, kurioje Lietuva – rekordininkė pagal mirčių pagausėjimą per pastaruosius 4 metus. Ir kalbama apie mirtingumą ne nuo „Covid-19“.

Ši lentelė – iškalbinga iliustracija šios valdančiųjų Vyriausybės reformų ir darbo. Tokie duomenys yra realus pagrindas įvertinti Sveikatos apsaugos ministro tinkamumą pareigoms. Kad ir kiek mėnesių, savaičių ar dienų būtų likę. Nemanau, kad iš viso bent viena valanda tokio ministro darbo yra verta mūsų gyventojų gyvybių kainos.

Manau, kad šiai Vyriausybei vadovaujanti premjerė Ingrida Šimonytė irgi tai suvokia, bet bent jau garsiai nesureikšmina sveikatos ir švietimo svarbos mūsų gyvenime. Vyriausybės vadovės sprendimas vieną ministrę Moniką Navickienę, kad ir kokia ji gera I. Šimonytės draugė būtų, palikti vadovauti trims ministerijoms – Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo, mokslo ir sporto, o taip pat ir Sveikatos apsaugos, ministrui Arūnui Dulkiui išvykus į komandiruotę – rodo atsainų požiūrį į atsakomybę už sritis, nuo kurių priklauso mūsų vaikų ateitis ir mūsų visų ateitis, nes sveikatos problemų sulaukiame visi.

Net ir likęs pusmetis – pakankamas laikas skubiai reanimuoti gyvybiškai svarbias sritis, ant kurių mūsų valstybė juda į ateitį molinėmis kojomis.

***

Julius Sabatauskas yra Seimo Lietuvos socialdemokratų frakcijos narys, Seimo pirmininkės pavaduotojas, kandidatas į Europos Parlamentą.