Socialdemokratų rinkėjus pasiglemžia radikalai ir populistai su nerealiais pažadais. Ir Lietuvoje susidariusį vakuumą kairiajame politikos sparne bando užimti valstiečių, darbo ir panašios partijos, pasipuošusios kairiaisiais lozungais. Socialdemokratams iškyla gyvybiškai svarbūs klausimai: kaip susigrąžinti kairiuosius rinkėjus, kaip susigrąžinti buvusią įtaką ir populiarumą visuomenėje ir garantuoti žmonėms socialinę pažangą. Prasmingiausia ir veiksmingiausia būtų prisiminti savo neseną patirtį. Panašioje situacijoje jau buvome ir suradome geriausią išeitį.
Prieš dvidešimt metų, 2001 metų sausio 27 dieną įvyko Jungiamasis LSDP ir LDDP suvažiavimas. Tai buvo ypatingas įvykis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gyvenime, nes po daugelio metų politinių partijų skaidymosi ir frakcijonavimosi, pirmą kartą susijungė dvi partijos.
Dabar kaip niekad pravartu prisiminti kaip tai įvyko. Tai neatsitiko per vieną dieną. Į kairiųjų politinių jėgų suvienijimą buvo eita žingsnis po žingsnio. Vienijimasis prasidėjo tuomet, kai Lietuvoje karaliavo konservatoriai ir kitos dešiniosios partijos, rėmę stambųjį kapitalą ir nepaisę žmonių socialinių interesų. Kažkas prisigretinę prie valdžios lobo, o socialinė atskirtis didėjo, skurdas augo. Šios tendencijos nepasikeitė ir laimėjus liberalams (taip vadinamai naujajai politikai). Pakeisti valstybės vystymąsi pažangia linkme buvo įmanoma tik sutelkus socialdemokratines jėgas ir perėmus valstybės valdymą. Po pusmečio taip ir įvyko.
Tai jau istorija, bet turbūt daugeliui įdomu, kaip tai atsitiko. Pradėsiu nuo Prezidento Algirdo Brazausko žodžių, kurie buvo pasakyti dar neeiliniame savarankiškos LKP suvažiavime, įkuriant Lietuvos demokratinę darbo partiją,1990 metų gruodžio 8 d.: „Tikimės veiksmingo bendradarbiavimo su Lietuvos socialdemokratais. Mus sieja bendri socialinės demokratijos siekiai ir svarbiausi vertybiniai orientyrai: laisvė, socialinis teisingumas, solidarumas. Artimos ir mūsų pažiūros į Lietuvos ateitį ir nepriklausomybės įtvirtinimo būdus.“ Jau tuomet pradėjome kalbėti apie LSDP ir LDDP suvienijimą. Apie tai tarėsi šviesios atminties mūsų partijų lyderiai Algirdas Brazauskas ir Kazimieras Antanavičius. Man teko girdėti kai kuriuos tuos pokalbius. Tačiau tuomet suvienyti pažangias kairiąsias politines jėgas nebuvo lengva.
Iš pogrindžio atsikūrusi LSDP pradžioje taip ir neįgavo nei didelės įtakos, nei populiarumo visuomenėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje būti kairiuoju nebuvo lengva, nes paprasti žmonės dažnai tai tapatino su buvusia sovietine ideologija. Tokį požiūrį skatino ir Sąjūdžio dešinieji, siekę įtvirtinti savo valdžią. Galbūt todėl LSDP nudreifavo į centrą. Pasikeitė socialdemokratų vadovybė, LSDP vairą perėmė radikalesnių pažiūrų Aloyzas Sakalas. Prasidėjo kairiųjų jėgų supriešinimas ir partijų suvienijimo buvo sunku tikėtis. Tik socialdemokratų pralaimėjimai 1992 m. Seimo rinkimuose bei 1993 metų Prezidento rinkimuose paskatino juos vėl prisiminti savo kairumą. Ir prieš tuos Seimo rinkimus LDDP rinkimų štabas siūlė tartis dėl bendradarbiavimo, tačiau socialdemokratai svaigstantys dėl prognozuojamos sėkmės mūsų siūlymus atmetė.
Tuo pačiu metu LDDP, išpažinusi tas pačias socialdemokratines vertybes, laimėjo 1992 m. Seimo rinkimus bei 1993 metų Prezidento rinkimus ir praktiškai užvaldė visa kairįjį politikos sparną. Žinoma, mūsų sėkmę lėmė lyderis Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau ne mažiau buvo svarbu, kad mes buvome vienintelė reali alternatyva susikompromitavusiam dešiniųjų valdymui. Taip pat niekuomet neatsisakėme kairiųjų socialdemokratinių idėjų ir į rinkimus ėjome su plačia socialine programa. Taip pat labai svarbu, kad turėjome daug darbščių, išsilavinusių ir patyrusių bičiulių, kurie sudarė tvirtą partinę struktūrą. Dešinieji padarė viską, kad mums sutrukdytų laimėti – persekiojo mūsų lyderį ir jo artimuosius, uždarė partijos sąskaitą banke, slaptai įrašinėjo mūsų pasitarimus ir pokalbius. Niekas jiems nepadėjo.
Galimybė suvienyti abi socialdemokratines partijas vėl atsirado tik 1999 m. gegužę socialdemokratams išsirinkus kairiųjų pažiūrų lyderį Vytenį Andriukaitį. Tuomet mes su Gediminu Kirkilu pradėjome derybas su socialdemokratais (iš jų pusės derybose dalyvavo Vytenis Andriukaitis ir Juozas Olekas) dėl bendradarbiavimo Seimo rinkimuose ir partijų sujungimo. Man pasirodė, kad iš abiejų pusių tai buvo daugiau mūsų asmeninės iniciatyvos, nei partijos organų įpareigojimų vykdymas. Jau tuomet mes visi keturi suvokėme, kad kairiųjų pergalę galime pasiekti tik būdami kartu. Tačiau tiesos dėlei turiu pasakyti, kad šią kryptį buvome suderinę su buvusiu LDDP vadovu Algirdu Brazausku. O kai atėjo laikas oficialiai įteisinti šiuos planus, į derybas įsijungė ir LDDP pirmininkas Česlovas Juršėnas.
Kaip jau minėjau, tuomet neskubėjome, ėjome žingsnis po žingsnio, kad abiejų partijų bičiuliai ir visuomenė suspėtų suvokti šių permainų esmę ir svarbą. 2000 m. gegužės 13 d. LDDP ir LSDP sudarė dvišalę koalicinę sutartį pasiruošti ir dalyvauti Seimo rinkimuose. Šioje sutartyje buvo numatyta eiti į rinkimus su bendra programa, paritetiniais pagrindais pagal paeiliškumo principą sudarytu bendru kandidatų sąrašu, po lygiai pasidalinti vienmandates apygardas ir jose nekonkuruoti tarpusavyje, sudaryti bendrą centrinį rinkimų štabą. Man kartu su Juozu Oleku kaip rinkimų štabo koopirmininkams teko jam vadovauti. Tai buvo ganėtinai sudėtinga, nes bendradarbiavo partijos, turinčios skirtingą patirtį, kitokias politinės veiklos tradicijas. Didžiausi iššūkiai buvo vienmandačių apygardų tarp partijų paskirstymas, rinkimų programų suderinimas ir vieningos reklamos parengimas. Visa tai pavyko sėkmingai įveikti ir laimėti tuos rinkimus.
Bendradarbiavimui tarp partijų koordinuoti buvo sudaryta LDDP ir LSDDP Koalicinės Tarybos valdyba, kuriai vadovavo koalicinės tarybos Garbės pirmininkas Algirdas Brazauskas, ją sudarė du koopirmininkai Vytenis Andriukaitis ir Česlovas Juršėnas ir šeši nariai – Juozas Bernatonis, Roma Dovydėnienė (dabar Žakaitienė), Vytautas Einoris, Povilas Gylys, Juozas Olekas ir Aloyzas Sakalas. LDDP ir LSDP Koalicinė taryba priėmė sprendimą, kad abiejų partijų atstovai išrinkti į Seimą sudarys bendrą socialdemokratinės koalicijos frakciją. Koalicinė taryba sprendė klausimus dėl bendradarbiavimo su kitomis politinėmis partijomis. Vėliau prie koalicijos prisijungė Naujosios demokratijos partija (pirmininkė – Kazimira Prunskienė) ir Lietuvos rusų sąjunga. Po laimėtų Seimo rinkimų buvo sudaryta Seime Socialdemokratinės koalicijos frakcija (deja, NDP atstovai nevykdė savo įsipareigojimų ir į šią frakciją neįėjo, bandė bendradarbiauti su laikinai valdžią užėmusia „naująja politika“).
Šiame vienijimosi procese mes demonstravome vakarietišką modernumą, kurio Lietuva dar nebuvo mačiusi: prieš rinkimus paskelbėme apie būsimą koaliciją ir taip pat prieš rinkimus paskelbėme apie būsimą abiejų socialdemokratinių partijų suvienijimą. Manau, kad tai mums garantavo didžiulį žmonių palaikymą. 2000 metų rugsėjo 3 d. LSDP ir LDDP, o tiksliau Algirdas Brazauskas, Vytenis Andriukaitis ir Česlovas Juršėnas pasirašė Vienybės deklaraciją. Naturalu, kad abiejose partijose buvo skirtingų požiūrių, reikėjo laiko juos suderinti.
Galima sakyti, kad rinkėjai aplenkė politikus. 2000 m. „Vilmorus“ atliko gyventojų apklausą LSDP ir LDDP susijungimo klausimu. Balandžio mėnesį partijų susijungimą palankiai vertino 65,7% mūsų rinkėjų, o nepalankiai – 12,7%. Birželio mėnesį palaikymas išaugo iki 82,5%, o partijų jungimosi nepalaikė tik 2,6% mūsų rinkėjų. Tapo akivaizdu, kad mūsų strategija ir tikslai pasiteisina. Todėl norėdami turėti tvirtą rinkėjų paramą Seimo rinkimuose, privalome įgyvendinti šių žmonių lūkesčius. Tuomet buvau įsitikinęs, kad daug rinkėjų mus remia todėl, kad esame koalicijoje ir veikiame kartu. Socialdemokratinės minties savaitraštyje „Mūsų balsas“ dar liepos 1 dieną pasiūliau šaukti Jungiamąjį suvažiavimą iki Seimo rinkimų. Man atrodė, kad susiklostė palankios aplinkybės ir parengtos būtinos prielaidos žengti šį ypatingos svarbos žingsnį. Jeigu nepakanka politinės valios ir apsisprendimo, tai bent jau reikėtų paskelbti apie ketinimus jungtis po Seimo rinkimų, paskelbti Lietuvos socialdemokratų vienybės deklaraciją. Antrasis siūlymas buvo išgirstas.
Jungtinio suvažiavimo teko palaukti iki 2001 m. sausio 27 d. Tą dieną pirmiausia lygiagrečiai vyko LSDP ir LDDP suvažiavimai, kurie priėmė sprendimus dėl abiejų partijų susijungimo į naujos kokybės LSDP. Kadangi dvi politinės partijos jungėsi pirmą kartą, tai kėlė tam tikrų teisinių problemų, nes tokių pažangių procesų nenumatė tuometiniai mūsų įstatymai. Reikėjo pasiekti, kad valdžia neturėtų teisinio pagrindo kvestionuoti LSDP ir LDDP susijungimą. Jungimosi scenarijų rengėme kartu su kolega Juliumi Sabatausku ir svarstėme su kitais kolegomis. Drauge su Česlovu Juršėnu visas detales derinome su teisingumo ministru, kad nekiltų keblumų įregistruojant jungtinę partiją ir garantuojant veiklos tęstinumą bei teisių perėmimą.
LDDP IX (paskutiniame) suvažiavime man teko Socialdemokratinių partijų koalicinės tarybos pavedimu pateikti Jungtinės partijos statuto projektą. Parengiant šį projektą aktyviai dalyvavo Arvydas Domanskis, Stanislavas Jasys, Kęstutis Virbickas ir kiti bičiuliai, jį apsvarstė visos miestų bei rajonų partinės organizacijos, du kartus aptarė LDDP taryba. Mūsų manymu, šis projektas apjungė geriausias abiejų partijų įstatų nuostatas, buvo atsižvelgta į daugybę bičiulių pasiūlymų. Kadangi partijos jungimasis pagal įstatymus galėjo prasidėti tik nuo viršaus (suvažiavimams priėmus sprendimus), teko numatyti laikinąsias normas, kurios galiojo iki jungimosi sutarties įvykdymo. Buvo nustatyta paprastesnė priėmimo į partiją tvarka. Visi LDDP ir LSDP nariai, kurie iki 2001 gegužės 1 d. užpildė LSDP nario įskaitos kortelę, tapo LSDP nariais, tuo laikotarpiu analogiškai į partiją stojo ir nepartiniai.
Jungiamąjame suvažiavime LDDP pirmininkas Česlovas Juršėnas ir LSDP pirmininkas Vytenis Andriukaitis pasirašė partijų jungimosi sutartį. LDDP ir LSDP, vadovaudamosi LSDP XXIV bei LDDP IX suvažiavimų nutarimais susijungė į Lietuvos socialdemokratų partiją. Jungiamojo suvažiavimo delegatų statusas ir teisės buvo suteiktos LSDP XXIV bei LDDP IX suvažiavimų delegatams. Jungtiniame suvažiavime buvo priimta LSDP Statuto nauja redakcija ir LSDP programos nauja redakcija. Jungtiniame suvažiavime suformuoti LSDP valdymo organai: LSDP Pirmininku išrinktas Prezidentas Algirdas Brazauskas, pariteto pagrindais išrinkta 200 asmenų Tayba (po 100 abiejų partijų suvažiavimuose pasiūlytų kandidatų). Pariteto pagrindais suformuotos ir kitos vadovaujančios institucijos.
Nors kai kurie istorikai, pasiremdami nepatikimais šaltiniais, teigia, kad jungėsi dvi panašaus dydžio partijos, iš tikrųjų LDDP buvo keletą kartų didesnė. Teko ieškoti sudėtingų kompromisinių sprendimų, kurie patenkintų abi puses. Pagal jungimosi sutartį miestų ir rajonų skyrių jungiamieji susirinkimai įvyko iki gegužės mėnesio. Buvo sutarta, kad skyrių pirmininkai ir pavaduotojai renkami pariteto pagrindais iš buvusių skirtingų partijų narių. Formuojant skyrių tarybas sugalvojome proporcingo pariteto principą: jeigu vienos partijos atstovų skaičius už kitos nedidesnis nei dvigubai, renkama po vienodai atstovų į tarybą, jeigu didesnis daugiau nei dvigubai – į tarybą renkama ne daugiau kaip 2/3 buvusių vienos partijos atstovų. Sutartyje buvo numatyta, kad visos turtinės ir neturtinės pareigos ir teisės perduodamos jungtinei LSDP. Tuomet kaip ir dabar socialdemokratai buvo prisidarę daug skolų, kurios buvo apmokėtos iš mūsų sąskaitų. Todėl tuomet juokavome, kad jungtuvės įvyko iš meilės, o ne iš išskaičiavimo.
Po Jungiamojo suvažiavimo į LSDP persiregistravo per septynis su puse tūkstančio narių arba keturi penktadaliai abiejų partijų narių. Dalis nepersiregistravusių vėliau grįžo į LSDP, per penkmetį partijos narių skaičius išaugo dvigubai ir pasiekė keturiolika su puse tūkstančio. Tačiau nebuvo išvengta ir tam tikrų nuostolių. Nuo LSDP atskilo radikalų sparnas, vadovaujamas Rimanto Dagio ir įkūrė naują partiją keistu pavadinimu – „Socialdemokratija 2000“ (lyg būtų planavę gyvuoti vienerius metus, vegetavo ilgiau). Nepranokstama susidvejinimo viršūne galima būtų laikyti Aloyzo Sakalo tapimą dviejų partijų – LSDP ir „Socialdemokratija 2000“ Garbės Pirmininku (tai unikalus atvejis, kai tas pats asmuo veikė dviejose partijose).
Kaip anuomet rašė garsus politologas Lauras Bielinis: „žmogiškasis veiksnys buvo silpniausia partijų jungimosi vieta. Tačiau ambicijas pasisekė suderinti ir valstybė gavo stiprią, patyrusią ir gerai organizuotą jėgą kairėje. Tai leido šios naujos partijos atstovams užimti reikšmingą vietą Lietuvos politiniame lauke… Taigi, partijų susijungimą mes galime vertinti kaip naudingą pačiai partijai ir kaip sveiką Lietuvos politinei sistemai reiškinį…“. Penkeri metai po susijungimo ir man teko spaudoje prisispažinti, kad „nostalgiškai prisimenu LDDP laikus. Rodos anuomet tvirčiau jautėme vienas kito petį. Buvome atviresni ir jautresni. Nebuvo tiek užkulisinių žaidimų ir pasikeiksnojimų. Vyravo bičiulių pagarba. Nebuvo to viešo drabstymosi purvais. Mus tuomet labiau vienijo socialdemokratinės idėjos, tikslai, o ne politinės ambicijos. Jaučiame, kad dabar situacija pasikeitė…“
Mes visą laiką patys netikėdami kitus įtikinėjome, kad esame vieninga partija, kad nėra jokių skirtumų tarp buvusiųjų LSDP ir buvusiųjų LDDP. Tačiau šiandien galiu pripažinti, kad niekuomet taip ir negalėjome iki galo įveikti tų mastymo, politinės veiklos ir bendravimo kultūros skirtumų. Buvo juokinga stebėti, kai būnant LSDP Pirmininku Algirdui Butkevičiui kažkieno labai taikliai praminti „šakniniais“ slaptai tardavosi vieni apie būsimus partijos organų sprendimus. Gintautas Paluckas žengė dar gerokai toliau, įtakingiausius buvusius LDDP atstovus, apkaltinęs nebūtomis nuodėmėmis, privertė išeiti iš partijos. LSDP vadovybėje nebeliko nė vieno buvusio LDDP nario (jeigu neskaitytume Garbės pirmininko Česlovo Juršėno). Taip partijos „gryninimo“ procesas buvo užbaigtas.
Nežinau, kaip šiemet mūsų kolegos socialdemokratai švęs socialdemokratinių jėgų suvienijimo dvidešimtmetį. Tačiau dabartinė situacija labai panaši į anuos laikus. Abi socialdemokratinės partijos pralaimėjo Seimo rinkimus. Lietuvą valdo dešinioji konservatorių – liberalų dauguma. LSDP viduje vyksta kova dėl valdžios, tik anais laikais buvę konkurentai Vytenis Andriukaitis ir Aloyzas Sakalas dabar vienoje pusėje. Kad istorija pasikartotų, trūksta tik vieno. Trūksta išmintingų politikų, kurie nebijotų aukoti savo ambicijas ir interesus socialdemokratijos ir valstybės labui. Tokių politikų dar teks palaukti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.