Istorija nėra nauja. Seimas dar 2012 m. birželio 29 d. priėmė mano teiktą Teikiamų rinkai trąšų įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti, kad Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamos trąšos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus užtikrinant augalų, maisto ir aplinkos kokybę.
Įstatymu reglamentuota šalies vidaus trąšų rinka nuo įvežimo iki sunaudojimo, nustatyti tiekiamų rinkai trąšų ir trąšų produktų ženklinimo, pakavimo, laikymo, naudojimo, jų registravimo trąšų registre reikalavimai, įtvirtinti valstybinės trąšų ir trąšų produktų kontrolės teisiniai pagrindai. Registro objektai: tiekiamos rinkai trąšos, tręšiamieji produktai ir trąšų tiekėjai rinkai. Išimtis buvo numatyta Europos Bendrijos trąšoms – jos į registrą nebūtų traukiamos. Įstatymas, kuris turėjo įsigalioti 2013 m. gegužės 1 d., turėjo užtikrinti tik kokybiškų trąšų ir trąšų produktų tiekimą ir naudojimą šalies žemės ūkyje.
Artimiausios mūsų šalies kaimynės Latvija, Estija, Lenkija, Danija ir kitos jau anksčiau buvo priėmusios nacionalinius Trąšų įstatymus ir vykdė trąšų registraciją. Taip jos apsaugojo savo vidaus rinką nuo nekokybiškų ar net kenksmingų trąšų. Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo įgyvendinimui Žemės ūkio ministerija turėjo parengti, o Vyriausybė priimti įgyvendinamuosius teisės aktus. Turėjo taip būti ir pas mus, bet tai neįvyko.
Atėjusi į valdžią A. Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė 2014 m. balandžio 9 d. nutarimu kreipėsi į Seimą dėl Tiekiamų rinkai trąšų įstatymo pripažinimo netekusiu galios ir tuometinis Seimas 2014 metų birželio mėn. jį pripažino netekusiu galios. Pagrindinė įvardijama priežastis, kad šis įstatymas gali prieštarauti ES reglamentams, reguliuojantiems prekių judėjimą ir jis nėra suderintas su EK, todėl esą neaiški jo taikymo sritis.
Šie aiškinamajame rašte Vyriausybės pateikti argumentai neturėjo jokio pagrindo. Tiekiamų rinkai trąšų įstatymo antrajame variante buvo atsižvelgta į visas Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pareikštas pastabas bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas.
Tiekiamų rinkai trąšų įstatymo 2 straipsnyje teigiama, kad šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamoms trąšoms ir tręšiamiesiems produktams bei Europos Bendrijos tiekiamoms rinkai trąšoms tik tiek, kiek tai nereglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai. Tai reiškia, kad pripažintas netekusiu galios įstatymas niekaip negalėjo prieštarauti ES teisės aktams. Todėl kyla teisėtas klausimas, kam buvo naudinga panaikinti dar net neįsigaliojusį įstatymą? Kam nereikėjo tvarkos trąšų rinkoje?
Atsakymą galima rasti šiuo metu viešojoje erdvėje kilusioje diskusijoje, kur ryškėja mintis, kad, šalyje nesant jokių įstatymu nustatytų reikalavimų, iš trečiųjų šalių į Lietuvą galimai dideliais kiekiais yra įvežamos nekokybiškos trąšos ar tręšiamieji produktai. Diskutuojama, kad nekokybiškų trąšų įsigiję Lietuvos ūkininkai gali ne tik išauginti mažesnį, negu tikėjosi, derlių, bet ir užteršti pasėlius. Tokiomis trąšomis užterštoje žemėje išaugintuose produktuose, kurie patenka ant vartotojų stalo, gali likti žmonių sveikatai pavojingų elementų.
Dar nepradėjusio veikti įstatymo pripažinimą netekusiu galios galėjo įtakoti suinteresuoti trąšų didžiųjų importuotojų pasamdyti lobistai, galimai įtakoję tuo metu valdžioje buvusią A. Butkevičiaus Vyriausybę. Atšaukus šį įstatymą naudos turėjo tik trąšų importuotojai, jiems buvo atrištos rankos, nes importuojamoms iš trečiųjų šalių trąšoms ir tręšiamiesiems produktams ir toliau galimai nekokybiškų trąšų platinimui mūsų šalyje įstatymų pagrindu nėra nustatyti jokie kokybės reikalavimai ir apribojimai. Kas gausiai įveža nelietuviškas trąšas iš kaimyninės šalies, kuri vis randa priežasčių „išbrokuoti“ mūsų pieną bei dešreles – aiškinti nereikia. Pavardės ir politiniai veidai ir taip žinomi – pirštais nebadysime.
Pradėkime nuo to, kad europinė teisė čia niekuo dėta. Lietuva ir Malta yra vienintelės ES valstybės, kuriose nėra reguliuojama rinkai iš trečiųjų šalių tiekiamų trąšų kokybė. Dėl tokios netvarkos į Lietuvą gali būti vežamos Rytų valstybėse pagamintos nekokybiškos ar brokuotos trąšos.
Kiek nekokybiškų trąšų cirkuliuoja Lietuvoje, duomenų valstybės institucijos neturi. Kai nėra šių trąšų kokybei keliamų reikalavimų, joms patekti į Lietuvą sudarytos puikios sąlygos, nes čia jos netikrinamos ir nekontroliuojamos. Lietuvos ūkininkai, įsigiję nekokybiškų trąšų, įvežtų iš trečiųjų šalių, ir patyrę žalą, negalėtų tikėtis žalos atlyginimo.
Tiesa, yra atvejų, kai neaiškius šlamšto pardavinėtojus „prikirpo“ iniciatyvūs ūkininkai – „saviveiklos“ pagrindais susiradę ekspertus ir ištyrę jiems tiekiamų produktų kokybę. Paaiškėjus, kad į trąšas buvo primalama dar ir nežinia ko, dalis tokių pardavėjų suskubo likviduotis ir dingo iš rinkos visai. Bet tai vienetiniai atvejai, o valstybė į „verslo reikalus“ nesikiša.
Tuo metu Latvijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ar bet kurioje ES valstybėje, išskyrus Lietuvą ir Maltą, pardavinėjamos trąšos turi atitikti „EB trąšų“ reikalavimus, o atsakingos valstybės institucijos tikrina ne tik produkto ženklinimą ir pateikiamus dokumentus, bet ir produkto kokybę: trąšų sudėtį, priemaišų kiekį, atsparumą detonavimui ir kitus rodiklius.
ES teisinis reglamentavimas nedraudžia įsivesti griežtesnius reikalavimus savo teritorijose valstybėms narėms. Šis įstatymas būtų reglamentavęs tik ne iš ES valstybių gamintojų įvežamos produkcijos reikalavimus, o „EB trąšoms“ ir toliau galiotų laisvas judėjimas ES teritorijoje.
Akivaizdu, kad pribrendo reikalas dabartinei Vyriausybei grįžti prie iš trečiųjų šalių įvežamų trąšų ir tręšiamųjų produktų kokybės reikalavimų įteisinimo įstatymu. Daug pastangų tam nereikia, tik ištraukti iš archyvo ankstesnį Žemės ūkio ministerijos, Edmundo Pupinio ir mano parengtą įstatymą, jį pakoreguoti pagal dabartinę situaciją ir Seime iš naujo priimti. Man labai keista, kad priėmimo metu panaikinto įstatymo projektui esminių pastabų dėl neatitikimo ES reglamentui nebuvo, o atšaukiant įstatymą jos atsirado. Įstatymo panaikinimo iniciatoriai aiškina, kad galėjo brangti trąšos, tačiau ūkininkui svarbia kokybė, nes pasitaiko atvejų, kad ūkininkai patys ištyrę rado kalkakmenių ir kitokių priemaišų. Čia tinka posakis: „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“.
Žiūrėdami, kas kaip balsuoja ir pasisako, atsiminkite ne tik pavardes bei veidus, bet ir nekontroliuojamų rusiškų trąšų partinius šešėlius bei aukštos moralės, profesionalumo bei sveikos gyvensenos diegimo šūkius. Užbėgdamas už akių rusiškų trąšų magnato partijos veikėjų ir gerbėjų kaltinimams, kad šmeižiu ir politikuoju, sakau: ne, sąmokslų neieškau ir net neieškau kaltų. Tiesiog raginu dabar įsivesti tvarką ir pažadu atidžiai stebėti – kas tam ir kokiais argumentais priešinsis ar ne.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.