Šiuo metu net nėra rengiama valstybinė sporto strategija ir jos įgyvendinimo planas.
Nesibaigiančios darbo grupės ministerijoje ir Nacionalinėje sporto agentūroje yra dialogo su nevyriausybinėmis organizacijomis imitavimas – į išvadas įtraukiama ir atsižvelgiama tik į tai, kas patogu valdininkams. Tyčia ar netyčia nevyriausybinės sporto organizacijos yra silpninamos, supriešinamos tarpusavyje, iškeliami tik atskirų grupių interesai.
Prieš kurį laiką Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė kartu su Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininke Vilija Blinkevičiūte pasirašė susitarimą, kuriuo numatomas lyderystės sporte perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms, valstybei pasiliekant tik esminius politikos formavimo bei kontrolės vykdymo mechanizmus.
2019 metais sunaikinus Kūno kultūros ir sporto departamentą ir centralizuotą sportininkų rengimosistemą nebeliko koordinacinio mechanizmo, jungiančio Lietuvos sportą ir padedančio federacijoms bei sportininkams siekti valstybės užsibrėžtų tikslų. Visa Lietuvos sporto veikla palikta savieigai. Centralizuoto sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms atsisakymas davė neigiamą rezultatą – 2021 metais Tokijuje turėjome 43 sportininkus. Tai – visų laikų antirekordas. 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo 50 sportininkų.
Todėl sveikintina, kad politinės partijos imasi lyderystės formuojant sporto strategijos sukūrimą. Susitarimas tarp sporto organizacijų reikalingas kaip galimybė grįžti prie gerosios sporto valdymo praktikos.
Numatoma kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis nuspręsti, kaip bus paskirstomas sporto biudžetas konkrečioms sporto sritims. Dabar nėra jokių aiškių kriterijų kaip federacijoms dalinamas sporto biudžetas.
Remiantis susitarimu, neįgaliųjų sportas yra bendra sporto sistemos dalis su savo savivalda, susitarime aptariami centralizuoto sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms, stipendijų skyrimo ir jų atšaukimo, regioninių sporto centrų sukūrimo bei kiti aktualūs klausimai. Olimpinio rengimo centras užtikrintų kiekvieno sportininko finansavimą, tuo tarpu regioniniai centrai sudarytų galimybę sportuoti tolimesnių vietovių talentingiems jauniems sportininkams.
Sporto finansavimas kelia daug klausimų ir nepasitenkinimo. Tai žlugdo ne tik neolimpinį sportą, bet ir didžiąją dalį olimpinio sporto federacijų. Biurokratinė našta nevyriausybinėms sporto organizacijoms tik didėja, neproporcingai skiriamam finansavimui.
Tuo tarpu NSA kompetencijų centro, turinčio padėti federacijoms, veikla nėra nukreipta į pagalbą federacijoms. O federacijų veiklos administravimui skiriamas finansavimas yra griežtai apribotas, neužtikrinantis federacijų veiklos tęstinumo ir kokybės. Todėl sporto strategijoje jau dabar yra numatyta sukurti naują sporto federacijų finansavimo modelį, skiriant daugiau dėmesio federacijų plėtrai.
Sporto bendruomenė yra itin nusivylusi ir nori pokyčių. Ministerijos ir Agentūros vadovai vis pabrėžia didejantį finansavimą, tačiau jis nematomas ir nesuprantamas, todėl nepasitenkinimas tik dideja – tai sistemos nebuvimo pasekmė.
Kadangi dabartinė Vyriausybė realių darbų šioje srityje nepadarė, ši užduotis atiteks kitai Vyriausybei. Todėl socialdemokratai įsipareigoja sukurti naują sporto strategiją, pertvarkyti ir atnaujinti galiojančius įstatymus bei pasirūpinti, kad biudžeto lėšos sporto sektoriui būtų skirstomos skaidriai, atsižvelgiant į pagrindinius visuomenės bei sporto bendruomenės lūkesčius.
