L. Kasčiūnas. Kur mūsų laisvės ribos, arba lietuviško liberalizmo paradoksai

Kur yra žodžio ir saviraiškos laisvės ribos? Kas yra tik subjektyvi nuomonė, o kas gali virsti antivalstybine veikla?

Skirti didesnį dėmesį šiems klausimams paskatino neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodę prieštaringai vertinami filmai ir seniai Rusijos televizijos kanaluose pasirodančios laidos, kuriuose žeminama Lietuvos valstybingumo idėja, žuvusių už laisvę atminimas. Diskutuota, ar bandymai tai riboti negali virsti cenzūra.

Norint spręsti šią dilemą, reikia atsakyti į klausimą, kas gi yra laisvė. O atsakymas – ne toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar praėjusio amžiaus viduryje žymus filosofas Isaiahas Berlinas pažymėjo, jog laisvė gali būti dvejopa – negatyvi ir pozityvi.

Negatyviosios laisvės esmė – laisvė nuo suvaržymų daryti tai, ką tik nori. Kitaip tariant, tai individualistinis vertinimas, teigiantis, kad asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Savo ruožtu pozityvioji laisvė reiškia galimybę dalyvauti sprendžiant, kokios taisyklės bus nustatytos visuomenėje. Liberalūs politikai atstovauja negatyviąją laisvę, t.y. „laisvę nuo...“, tuo metu krikdemai ir konservatoriai artimesne laikytų pozityviąją „laisvę kam...“, mat ji pabrėžia bendru susitarimu priimamų sprendimų svarbą.

Diskusija apie laisvės ribas tampa ypač aktuali mūsų geopolitiniame kontekste, nes Maskva yra perpratusi liberaliosios demokratijos silpnybes ir jomis naudojasi. Savo propagandą ji pateikia kaip „kitokią nuomonę“ ir pridengti žodžio laisvės principais.

Kaip yra teisingai pastebėjęs Vladimiras Laučius, būtent moralinis reliatyvizmas šiandien pasitarnauja V. Putino režimui. Jeigu neigiama, kad gali būti objektyvi tiesa, tuomet net akivaizdžiai agresyvios ir su bet kokiu padorumu prasilenkiančios idėjos (šiuo atveju – Kremliaus šovinizmas bei imperializmas) imamos suvokti tik kaip viena iš galimų tiesų, ir nesugebama adekvačiai įvertinti grėsmės. Neturime bijoti aiškiai įvardyti– šiandieninė Rusija neigia kaimyninių valstybių savarankiškumą, o jos žiniasklaida ir netgi menas pasitarnauja šios melagingos propagandos sklaidai. Tad potencialiai gali kilti rizika, jog supaprastinta laisvės samprata, kurią įprasmina šūkiai „laisvė be jokių apribojimų“, „draudimais nieko neišspręsime“, atveria duris ir Kremliaus galios projekcijoms.

Štai visai neseniai Seime buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pareigos, programos oficialiomis ES kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų ir internete platinamų televizijos programų kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Šį įstatymą kartu su kolegomis nutarėme koreguoti todėl, kad šiuo metu beveik trečdalis visų retransliuojamų programų yra rusų kalba, o Rusijos televizijos kanalai tampa propagandos įrankiu. Nors Lietuvos liberalai visada deklaravo savo principingą poziciją Lietuvos valstybingumo ir Rusijos grėsmės klausimais, tačiau liberalų frakcija įstatymo pataisų nepalaikė.

Iš pirmo žvilgsnio tokia liberalų pozicija atrodo logiška. Liberalizmo ideologija skelbia, kad jeigu mano elgesys netrukdo aplinkiniams, vadinasi, toks elgesys neturi būti draudžiamas. Visgi tikrovėje viskas kur kas sudėtingiau. Tarkime, jeigu žmogus žiūri Rusijos televizijos programas, kuriose šlovinamas V.Putino režimas, tai tiesiogiai netrukdo kitiems žmonėms. Kita vertus, mes gyvename bendruomenėje, tad tai, kad dalis jos yra paveikta Kremliaus propagandos, nėra tik jų asmeninė problema. Esama tyrimų, rodančių, kad reguliariai Rusijos televizijos programas žiūrintys ir jas kaip svarbiausius informacinius šaltinius vertinantys Lietuvos gyventojai yra mažiau lojalūs šaliai nei jų bendrapiliečiai. Ir tai gali paveikti kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Todėl šalyje transliuojami Lietuvai nedraugiškų šalių televizijos kanalai vargu ar gali būti laikomi tik asmeninio pasirinkimo klausimu.

Šioje vietoje labai praverčia Estijos pavyzdys. Nors ši šalis ilgus metus buvo valdoma liberalios Reformų partijos, tačiau joje taip pat galioja gana griežti apribojimai televizijos transliacijoms. Šioje šalyje žinių laidos užsienio kalba ir tiesioginės laidos užsienio kalba be vertimo į estų kalbą negali sudaryti daugiau nei 10 proc. visos savaitės produkcijos, t. y. 90 proc. tokių laidų turi būti estų kalba. Kaip matome, kitų šalių liberalai, nors ir laikydamiesi savo principinių nuostatų ekonominiais ar socialiniais klausimais, suvokia, kad valstybės saugumas (taip pat ir informacinis) yra aukščiau nei kova su apribojimais.

Greta informacinės erdvės reikšmingas ir socialinio solidarumo klausimas. Žinomas faktas, kad pagal pajamų nelygybę Lietuva yra tarp lyderių ES, o pagal socialinę takoskyrą visuomenėje esame panašesni į ne į Vakarų Europos, o Lotynų Amerikos valstybes. Nepaisant to, Laisvosios rinkos instituto ideologija, kuria nuolat remiasi ir Lietuvos liberalai, yra vienas iš veiksnių, kodėl Lietuvoje iki šiol taip ir nesusikūrė gerovės valstybė bei vyksta milžiniška emigracija.

Nors liberalai mėgsta kartoti, kad solidaresnė mokesčių sistema nepadeda spręsti pajamų nelygybės problemos, statistika teigia priešingai – tose šalyse, kuriose mokesčių tvarka yra progresinė (pvz., Lenkijoje, Slovakijoje ir bene visose Vakarų Europos šalyse), atotrūkis tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų gerokai mažesnis nei ten, kur visiems taikomas vienodas pajamų mokesčio tarifas (pvz., Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje).

Be to, kaip teigia žymus JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, pajamų nelygybė trukdo šalies ekonomikos augimui. Ir pateikia JAV pavyzdį – šalies ekonomika augo sparčiausiai tada, kai dėl progresinių mokesčių sumažėjo atotrūkis tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių amerikiečių. Esant didelei pajamų nelygybei mažesnes ir vidutines pajamas turintys namų ūkiai nepajėgia įpirkti daugelio prekių ir paslaugų, o turtingieji, lyginant su jų gaunamomis pajamomis, pragyvenimui išleidžia gerokai mažiau nei uždirba, tad šalies vidaus rinka funkcionuoja prasčiau.

Didelė ekonominė atskirtis valstybei žalinga ir nacionalinio saugumo požiūriu. Kai šalyje itin didelis atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų, daugėja gyvenimu nusivylusių žmonių, stokojančių patriotizmo ir jaučiančių nostalgiją sovietinei praeičiai ir pozityviau žiūrinčių į šiandieninę Rusiją. „Pew research center“ atliktame tyrime siekta išsiaiškinti, koks požiūris į komunistinę praeitį ir persitvarkymą į demokratiją ir kapitalizmą vyrauja Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tyrimas parodė, kad didžiausią nostalgiją komunistiniams laikams jaučia būtent tų šalių, kuriose didžiausia socialinė atskirtis (pavyzdžiui, Bulgarijos), gyventojai, o tokių šalių kaip Lenkija, kuriose pajamų lygybė mažesnė nei ES vidurkis, dauguma gyventojų mano, kad jų gyvenimas po socializmo žlugimo pagerėjo, ir jų požiūris į Rusijos įtaką kur kas labiau neigiamas nei bulgarų ir kitų socialine atskirtimi pasižyminčių šalių gyventojų.

Jokia ne paslaptis, kad šiandieninės Rusijos valdžios sluoksniuose vyrauja pozityvus požiūris į sovietmetį, o SSRS žlugimas laikomas kone istorine tragedija. Tuo tarpu Lietuvoje, tie žmonės, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui nusivilia mūsų šalies demokratine santvarka, o tai iš esmės koreliuoja ir su jų rytietiška geopolitine orientacija. Todėl ne veltui Rusija deda dideles pastangas, kad sovietiniai nusikaltimai nebūtų prilyginti nacistiniams ir nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos. Tad siekdama stiprinti savo valstybingumą, Lietuva, turi daryti viską, kad gyventojų nostalgija sovietmečiui mažėtų, o tam reikia, kad mažėtų ekonominė nelygybė, skatinanti dalies gyventojų nusivylimą Lietuvos valstybingumo idėja.