L. Kasčiūnas. Neleiskime Putinui apsimesti konservatizmo gynėju

Kritikuoti neadekvačius politikų pasisakymus – kiekvieno rimto politikos apžvalgininko pareiga. Tačiau dažnai kritika virsta manipuliacijomis. Tipiškas tokio elgesio pavyzdys – buvusio Vilniaus universiteto dėstytojo Mindaugo Kluonio straipsnis.

Neseniai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Rima Baškienė pareiškė, kad Rusijoje esą yra puikų dalykų, iš kurių vertėtų mokytis. Ir ji neturėjo omenyje Rusijos disidentų, kurie, nesibaimindami režimo represijų, stengiasi kovoti su Vladimiro Putino vykdoma autoritarine politika.

R. Baškienės pasisakymas iškart sulaukė atitinkamos reakcijos. Vis dėlto buvo žengta gerokai toliau, nei tik pagrįstai kvestionuota, kodėl Seimo vicepirmininkė užstoja žiniasklaidos cenzūra ir ekspansyvia užsienio politika garsėjantį Kremliaus vadovą. Mindaugas Kluonis nutolo nuo R. Baškienės ir pareiškė, kad visi tie, kurie gina krikščioniškąsias vertybes (tarp jų minimas ir aš), stumia Lietuvą į Rusijos glėbį.

„Kiekvienas R. Baškienės, R. Dagio, A. Širinskienės ar kito dvasingo Seimo nario projektas priartina Lietuvą prie Rusijos ir taip pasitarnauja jos „suverenios demokratijos“ ideologijos ir imperinės politikos sklaidai. Nes putinizmas su visais jo „privalumais“ yra vienintelis dvasingumas, kurio galima išmokti iš Rusijos ir vienintelės vertybės, kurias galima iš jos susigrąžinti“, – straipsnio pabaigoje konstatuoja M. Kluonis.

Toks liguistas noras susieti Rusiją su konservatizmu ir krikščioniška tradicija, o kairįjį liberalizmą – su Vakarais, tėra demagogija. Naiviai patikima tuo, ką taip aktyviai skleidžia Kremliaus propaganda – esą buvęs KGB agentas staiga tapo nuoširdžiu krikščioniškųjų vertybių saugotoju, nors savo politika akivaizdžiai pamina bet kokius moralės principus.

Šie ideologizuoti argumentai ypatingai stebina Lietuvoje, kur iki šiol didžiuojamės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vaidmeniu skleidžiant laisvą mintį gūdžiame sovietmetyje. O gal M. Kluonis abejoja, ar Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius nusipelnė 2013 metais gautos Laisvės premijos? Be to, atkūrus nepriklausomybę bažnyčia aktyviai skatino Lietuvos transatlantinę ir Europos integraciją kaip vienintelį kelią valstybės raidai.

Galiausiai principinės krikščioniškosios nuostatos yra Vakarų pasaulio dalis. „Pastebėjau, kad kiekvienas, kuris palaiko abortus, pats jau yra gimęs“ – teigė buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Visi puikiai žinome apie R. Reagano nuopelnus griaunant sovietinę imperiją. Todėl M. Kluonio bandymai visus, kurie stoja ginti teisės į gyvybę, autentišką šeimos sampratą ir žmogaus orumą bei prieštarauja „seksualinės revoliucijos“ doktrinai, priskirti Rusijos interesų atstovams, yra iškreipiantys tikrovę. Tokia retorika bandoma sugriauti krikščionišką tradiciją kaip vieną svarbiausių Europos civilizacinių ramsčių ir sukuria palankią terpę Kremliui prisidengiant „tradicinių vertybių gynėjo“ įvaizdžiu daryti įtaką konservatyvesniems Europos šalių visuomenės sluoksniams.

Visgi tokių „prorusiškų“ etikečių klijavimų yra ir daugiau. Galima pagrįstai kritikuoti dalį Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ partijos sprendimų, tačiau ši partija, skirtingai nei mėgina įteigti „progresyvių“ vertybių gynėjai, laikosi itin griežtos pozicijos komunistinės praeities ir santykių su Rusija klausimais. 2005 m. pirmąsyk atėjusi į valdžią, Jaroslawo Kaczynskio vadovaujama partija priėmė griežtą liustracijos įstatymą, jo, brolis, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis buvo vienas labiausiai Gruziją palaikiusių Europos lyderių 2008 m. prasidėjus karinei Rusijos agresijai. Šiuo metu „Įstatymo ir teisingumo“ partija toliau stiprina Lenkijos krašto apsaugą ir primena V. Putino agresiją. Šios itin konservatyvios partijos pavyzdys rodo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp socialinio konservatyvumo ir principingos laikysenos Rusijos atžvilgiu.

Dar daugiau – kairieji liberalai turėtų prisiimti atsakomybę kodėl Europoje pastaruoju metu stiprėja kraštutinės dešiniosios jėgos, kurios neslepia ryšių su Kremliumi. Vis didesnio populiarumo šios partijos sulaukia ne dėl augančių Vakarų Europos šalių gyventojų simpatijų Rusijai, o dėl kairiuoju liberalizmu, kurį agresyviai propaguoja M. Kluonis ir jo bendraminčiai, persismelkusių partijų nesugebėjimo susitvarkyti su Vakarų pasauliui kylančiais multikultūralizmo iššūkiais.

Krikščionybė yra visos Vakarų civilizacijos pagrindas, todėl negalime jos atiduoti V.Putinui, kuris ją naudoja kaip įrankį „Rusiškojo pasaulio“ kūrimui. Krikščioniškoji tradicija – Europos ramstis, o ne antivakarietiškų idėjų šaltinis.