Linas Jonauskas. Tinklai mariose liko. Kas toliau?

Nors daugelis tikėjosi, jog šios kadencijos Seimas žengs principinį žingsnį ir uždraus verslinę žūklę vidaus vandenyse, to neįvyko. Vos tik prisiekęs, pačią pirmą kadencijos dieną užregistravau Žuvininkystės įstatymo pataisas, kuriomis būtų įtvirtintas verslinės žūklės draudimas, tačiau Seimo valdantiesiems pritrūko ryžto iš šalies ežerų ir Kuršių marių visiems laikams išguiti tinklus.

Totalus verslinės žūklės draudimas

Po ilgų diskusijų ir debatų šiokie tokie verslinės žūklės apribojimai Kuršių mariose įtvirtinti įstatymu, tačiau panašu, jog didesnė dalis žvejų verslininkų lieka žvejoti Kuršių mariose. Tai reiškia, kad žvejai verslininkai ir toliau tinklais tvers Kuršių marias, žvejos į nerštavietes plaukiančias vertingas žuvis ar net brakonieriaus.

Norėdami apsaugoti vertingiausių žuvų populiaciją nuo besaikio sėmimo tinklais, toliau turime siekti draudimo vertingas žuvis tinklais ir gaudyklėmis žvejoti Kuršių mariose. Visiškai turi būti uždrausta ir verslinė ungurių, nėgių, seliavų bei stintelių žvejyba ežeruose. Prisidengimas nematerialiu, kultūriniu ar dar kitokiu paveldu negali būti ir nebus akių dūmimas, kuriuo prisidengiant yra niokojama gamta.

Gyvosios gamtos kontrolės stiprinimas

Ne tik verslinė žvejyba, tačiau ir brakonieriavimas prisideda prie žuvies išteklių mažėjimo. Šalyje nuolatos trūksta aplinkosaugininkų, o nemaža dalis konkursų į laisvas vietas neįvyksta, nes dėl mažų atlyginimų neatsiranda norinčiųjų dirbti aplinkosaugoje. Aplinkosaugininkų trūkumas yra viena iš priežasčių, kodėl žvejybos kontrolė nėra efektyvi, o vidaus vandenyse ir toliau siaučia brakonieriai.

Kasmet teikiau pasiūlymus valstybės biudžeto įstatymui, kuriais siūliau kelti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų atlyginimus, tačiau valdantieji juos atmesdavo.

Siekdami efektyvios gyvosios gamtos kontrolės turime ieškoti galimybių pakelti atlyginimus aplinkos apsaugos pareigūnams. Sudėtingą, nemažai žinių reikalaujantį ir dažnai pavojingą darbą atliekantys profesionalai aplinkosaugininkai kaip bazinį atlyginimą į rankas turėtų gauti mažiausiai 1500 eurų.

Pranešimų apie aplinkosauginius pažeidimus skaičiui augant bei siekiant sustiprinti aplinkos apsaugos kontrolę, siūlau iš dalies apmokėti neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą. Neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, prisidedantys prie aplinkos apsaugos kontrolės, yra svarbi aplinkosaugos grandis, todėl siūlau jiems numatyti Aplinkos apsaugos departamento vyresniųjų specialistų minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio valandinį atlygį, per 3 mėnesius nustatant iki 120 darbo valandų apmokamą darbo krūvį. Norintiems neetatinio inspektoriaus veikla užsiimti savanoriškais pagrindais, tokią galimybę siūlau palikti.

Neetatiniai aplinkos inspektoriai, skirtingai nei policijos rėmėjai ar gaisrininkai savanoriai, vykdami į aplinkosauginius reidus naudoja savo automobilius, kurą, žiūronus, kameras ir kitas specialiąsias, nemažai kainuojančias priemones, todėl nustatytas simbolinis atlygis už darbą iš dalies kompensuotų jų praradimus.

Norint efektyvios gyvosios kontrolės, privalu peržiūrėti ir aplinkosaugininkų buvimo parengtyje tvarką. Didelė dalis gyvosios gamtos pažeidimų vyksta naktimis, savaitgaliais ir švenčių dienomis, todėl privaloma užtikrinti efektyvų pareigūnų reagavimą į pranešimus. Situacija, kai aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, į įvykio vietą Jonavoje vyksta iš Jurbarko arba į Vilnių – iš Panevėžio, yra visiškas apsileidimas. Pastebėti brakonieriai ar kiti pažeidėjai nelauks, kol į nusikaltimo vietą inspektoriai iš kito Lietuvos galo atvažiuos kelis šimtus kilometrų.

Draudimas menkes Baltijos jūroje žvejoti meškerėmis turi būti atšauktas

Menkių žvejyba meškerėmis Baltijos jūroje uždrausta, tuo tarpu žvejai verslininkai, prisidengdami priegauda, kasmet tinklais sužvejoja dešimtis tonų menkių. Draudimas įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente, tačiau jis nėra nepakeičiamas. Dėl menkių žvejybos ribojimo Lietuva gali derėtis, tačiau pirmiausia tam reikia aiškios pozicijos, noro ir šiek tiek pastangų. Toks draudimas yra diskriminacinis žvejų mėgėjų atžvilgiu, todėl turi būti atšauktas.

Šiandien mėgėjišką žvejybą Baltijos jūroje reglamentuoja Žemės ūkio ministerija, o žvejų mėgėjų klausimai šiai ministerijai – kaip šuniui penkta koja. Kad ne tik menkių žvejyba, tačiau ir kiti mėgėjiškos žūklės klausimai jūroje būtų sprendžiami atsižvelgus ir į žvejų mėgėjų interesus, reikia siekti mėgėjiškos žvejybos reglamentavimo perdavimo Aplinkos ministerijai.

Neišspręstų klausimų daug

Prieš tai aptartos problemos nėra vieninteliai šiandien spręstini mėgėjiškos žūklės klausimai. Siekiant atkurti ir saugoti žuvies išteklius reikia grįžti prie realaus įžuvinimo, kuris, nepermokant ir perkant viešųjų pirkimų būdu, būtų daug efektyvesnis nei šiandien.

Prie žuvų išteklių apsaugos prisidėtų ir didesnis sportinės žūklės finansavimas. Sportinės žūklės indėlis į mėgėjiškos žūklės, principo pagavai-paleisk propagavimą ir Lietuvos vardo garsinimą yra didžiulis, todėl šis sektorius privalo būti labiau finansuojamas. Juo labiau, kad visų žuvų ištekliams atkurti ir saugoti skirtų lėšų Aplinkos ministerija šiandien nepanaudoja.

Atsakingam plaukiojimui motorinėmis valtimis vidaus vandenyse taip pat turi atsirasti daugiau vietos. Pertekliniai ir nelogiški, senais tyrimais grįsti plaukiojimo ribojimai turi būti panaikinti. Siekiant paskirstyti plaukiojimo krūvį tarp vandens telkinių, privaloma įrengti daugiau privažiavimų ir slipų prie plaukiojimui tinkamų ežerų. Taip ne tik sukursime sąlygas žvejams žvejoti arčiau savo namų, tačiau ir mažinsime CO₂ išmetimus žvejams važiuojant šimtą ar daugiau kilometrų iki artimiausio vandens telkinio su įrengtais slipais.

Beveik niekada valdžia į mėgėjiškos žvejybos klausimus nereagavo rimtai, nors turėtų. Žvejai ne tik svariai prisideda prie ekonomikos augimo, perka žvejybos leidimus, propaguoja tvarų gamtos išteklių naudojimą, vaikus ir artimuosius skatina būti gryname ore, tačiau būdami prie vandens telkinių patys prisideda prie to, kad šalyje būtų mažiau aplinkosauginių pažeidimų ir brakonierių. Tyrimai rodo, kad bent kartą per metus meškerę į rankas paima apie pusė milijono Lietuvos gyventojų, todėl turime sudaryti tinkamas sąlygas jų pomėgiui leisti laisvalaikį gamtoje.