Deja, išankstinė pensija be pasekmių prieinama tik tiems, kurie jos pasirinkimo metu jau turi sukaupę ne mažesnį kaip 40 metų ir devynių mėnesių darbo stažą, o išankstine pensija naudojosi ne ilgiau kaip 3 metus. Visiems kitiems, tai yra daugumai besirenkančiųjų išankstinę pensiją, ji yra tiesiog sandariai užsitrenkiantys skurdo spąstai.
Nesukaupus reikalingo stažo išankstinė pensija apsimoka tik tol, kol sulauki pensinio amžiaus – ilgiausiai penkerius metus, nes tiek laiko prieš pensinį amžių galima ją pasirinkti. Tai štai – penkerius metus mokama išmoka pagal šiuo metu galiojančią logiką įvaro ją gaunantį žmogų į skolą, kurią jis grąžina dvidešimt, trisdešimt, o ypač ilgo gyvenimo atveju, ir keturiasdešimt metų.
Statistika rodo, jog rinkdamasis išankstinę pensiją žmogus taip pat renkasi 20–25 procentais mažesnę senatvės pensiją visą likusį gyvenimą, išmokas, 40 procentų mažesnes negu skurdo riba, taigi beveik garantuotą skurdą ir nutolusią svajonę apie orią senatvę.
Kyla pagrįstas klausimas: kodėl žmonės išvis priima tokį nepalankų ir sau nenaudingą sprendimą? Atsakymas paprastas: išankstinė pensija – tai pasirinkimas, kai nėra jokio pasirinkimo. Žmonės ją renkasi ne iš naivumo ar didelio noro kuo greičiau eiti užtarnauto poilsio. Žmonės ją renkasi, nes priešingu atveju tektų trejus ar penkerius metus iki pensinio amžiaus gyventi negaunant jokių stabilių pajamų, dažnai su labai ribota sveikata. Renkasi iš bejėgystės, nerimo ir baimės, nes valstybės socialinės apsaugos sistema užuot apsaugojusi žmogų itin sudėtingu metu tegali pasiūlyti šiuos mainus, labai panašius į apiplėšimą vidury baltos dienos.
Paradoksas tas, kad ir valstybei išankstinė pensija nėra geras sprendimas. Visuomenei senėjant, augant darbo jėgos trūkumui bei visam pasauliui kalbant apie būtinybę kuo ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje, šešiasdešimtmečių ar kiek vyresnių žmonių stūmimas į išankstinę pensiją yra prabanga, kurios mes kaip valstybė negalime sau leisti.
Valstybė turėtų elgtis visiškai priešingai. Vyresnio amžiaus žmogui dėl įvairių priežasčių iškritus iš darbo rinkos socialinės apsaugos sistema turėtų dėti visas įmanomas pastangas, kad jis ten sugrįžtų. Ilgesnis nedarbo draudimas, vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo skatinimo programos, ilgesnis socialinių išmokų mokėjimo laikas, socialinės globos paslaugos artimiesiems, galimybė dirbti ne visą darbo dieną, darbdavių atvirumo skatinimas ar net konkrečios paskatos įdarbinant vyresnį darbuotoją – visa tai yra būtinos priemonės, kurios padėtų žmogui išgyventi vieną sudėtingiausių laikotarpių ir išvengti išankstinės pensijos spąstų.
Dažniausiai išankstinę pensiją renkasi žemesnės kvalifikacijos, fizinį, prasčiau apmokamą darbą dirbantys žmonės. Būtent toks darbas labiau nei įprasta paveikia žmonių sveikatą, smarkiau atsiliepia darbingumui ir galimybei susirasti kitą darbo vietą. Dėl socialinės apsaugos ir užimtumo sistemos skylių, ribotų galimybių susirasti darbą jo netekus, nedidelio darbo užmokesčio ir nuolatinio nestabilumo išankstinė pensija tokiems darbuotojams gali pasirodyti kaip mažesnė blogybė iš dviejų. Deja, šis pasirinkimas yra tik dar vienas nusivylimas – stabilios, tuo pačiu laiku gaunamos išmokos negali būti geras pasirinkimas, jeigu jų neužtenka pragyvenimui.
Ką galima padaryti, jog išankstinė pensija netaptų bausme iki gyvos galvos? Reikia padaryti keturi dalykus.
Visų pirma, nustatyti ribą, kada išankstinės pensijos gavėjas jau yra atsiskaitęs su valstybe ir nuo tos dienos mokėti žmogui nebesumažintą išmoką (šiuo metu sumažinta išmoka mokama iki gyvenimo pabaigos). Šis pensijos dydžio atstatymas būtų gana nereikšmingas valstybės biudžetui, tačiau labai reikšmingas jo piliečiams, nes naikintų šiuo metu galiojančią itin neteisingą praktiką. Tokį pasiūlymą teikiau Seimui visą kadenciją ir tik trečiu kartu pavyko įveikti pateikimo stadiją – pirmąją iš trijų, reikalingų įstatymui priimti. Deja, greitai bus metai, kai pasiūlymas nukištas giliai valdančiųjų stalčiuose, ir tikėtina, kad dulkes nuo jo galėsime nupūsime tik kitoje kadencijoje.
Antra, būtina vyresnio amžiaus darbuotojus labiau apsaugoti darbo vietose ar netekus darbo. Tai darbo lankstumo galimybės, taiklesnės užimtumo skatinimo priemonės, ilgesnės nedarbo išmokos, darbdavių požiūrio keitimas ir kitos. Šios kadencijos metu su kolegomis teikėme bent keletą konkrečių įstatymo pataisų, didinančių vyresnių darbuotojų socialinę apsaugą, deja, jos nepraėjo net pirmosios – pateikimo – fazės. Valdančiųjų nuostata atmesti visus opozicijos pasiūlymus, net jei jie išties laiku ir atitinka geriausius gyventojų interesus, aiškiai išreiškia politinį cinizmą.
Trečia, privalu sutvarkyti socialinių paslaugų prieinamumą, ypač slaugą ir globą, nes artimųjų priežiūra neretai krinta ant šios grupės pečių. Deja, slaugos ir globos apjungimas, net jeigu tai buvo pačios premjerės projektas, šioje kadencijoje taip ir neįvyko, o svarbūs visiems sprendimai atidėti dar ketveriems metams.
Ir galiausiai, sutvarkius tai, reiktų iš viso panaikinti išankstinių pensijų sistemą, nes ji žalinga ir gyventojams, ir valstybei.
Tikiu, kad kitoje kadencijoje šiuos darbus padarysime.
Tačiau beveik ketverius metus kovojus su valdančiųjų pasipriešinimu spręsti šį tūkstančiams vyresnio amžiaus piliečių aktualų klausimą, noriu jų paklausti: ar smagu naudoti sisteminius spąstus labiausiai bėdos prispaustiems gaudyti?