Nikotinas, stimuliuodamas nervų sistemą, suteikia laikiną pasitenkinimo jausmą ir, nors priklausomybė nuo jo yra labai stipri, žmonės vis dar linkę tai nuvertinti. Juk rūkymas daugelio akyse yra tapęs socializacijos dalimi arba vienintele galimybe bent keletą minučių atitrūkti nuo darbų.
Kita vertus, net tėvai, sužinoję apie savo atžalos rūkymą, lyg numoja į tai ranka. Svarbu, kad nevartoja narkotikų ir negeria, o tabakas tai menka drama. Toks požiūris yra raudona vėliava. Kiekvienas parūkymas veda į priklausomybę, žalingą įprotį, kuris kūnui ilgainiui turi tiek pat žalos, kiek nesaikingas alkoholio vartojimas.
Vertindami situaciją platesniu mastu matome, jog pasaulyje daugiausia žmonių miršta nuo tabako ir alkoholio sukeltų ligų ar padarytos žalos. Pasaulinė sveikatos organizacija skaičiuoja, kad tabakas kaltas dėl maždaug 8 milijonų mirčių kasmet. Rūkantys žmonės tampa didžiule našta mūsų sveikatos apsaugos sistemai, nes dažniau serga širdies, kraujagyslių ligomis, taip pat susiduria su ankstyvos mirties rizika. Sunkūs ligoniai turi būti hospitalizuojami, operuojami, prižiūrimi medicinos personalo. Viso to būtų galima išvengti nepradėjus arba metus rūkyti.
Tačiau kaip kovoti su bene labiausiai paplitusia priklausomybe pasaulyje? Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad mūsų medikai nenumoja ranka į rūkančiuosius ir mielai pataria, paaiškina, kokius žingsnius reikėtų žengti, siekiant išsivaduoti nuo priklausomybės nuo nikotino. Kita vertus, dalis žmonių nelinkę prisipažinti apie rūkymą medikams. Jie teigia nenorintys moralizavimo ir gąsdinimų. Tik ar toks metodas tikrai padeda? Ant cigarečių pakelių turime visą puokštę baisių nuotraukų, bet rūkymo mastas nemažėja, o vaikams ir paaugliams tabako gaminiai vis dar patrauklūs.
Pakalbėkime apie prevenciją. Šiandien turime duomenų, kurie rodo, jog 2018 metais elektronines cigaretes bandė rūkyti arba rūkė 38,5 proc. penktų, sepintų ir devintų klasių moksleivių, kai 2014 metais šis skaičius buvo 24 proc. Mes kalbame apie 11 metų vaikus, kurie pirmą kartą pabando gaminių su nikotinu. Jie galbūt net nežino, kokią stiprią priklausomybę tai gali sukelti, nežino apie galimą žalą, todėl tiesiog privalome apie tai kalbėti mokyklose. Kuo anksčiau, tuo geriau.
Deja, sunku kai kuriuos kolegas įtikinti, kad būtina skirti bent nedidelę dalį biudžeto lėšų tam, kad kalbėtume vaikams suprantama kalba apie rūkymo, alkoholio, psichotropinių medžiagų žalą. Tai reikia daryti kokybiškai, nuolat, įsigilinant į temą, o ne aplaidžiai ir be pastovumo. Bet kas ateiti į mokyklą ir kalbėti tokia tema negali. Žmogus turi būti pasiruošęs, žinoti, kokiais žodžiais kalbėti su vaikais, kad šie juos pasiektų. Tam reikia pasiruošimo, reikia struktūros. Dažnu atveju mokytojas geriausiai tai gali padaryti, jeigu jam suteiksime žinių ir duosime tinkamus įrankius, programas.
Mūsų šalyje atliekama labai mažai tyrimų, susijusių su tabako daroma žala. Ko gero, būtų galima sakyti, kad jų neatliekama visai. Turime kažkiek duomenų apie rūkymo paplitimą, bet ar to gana, kad galėtume priimti informuotus sprendimus? Nemanau. Plačiai kalbame apie narkotines medžiagas, pamiršdami kone labiausiai prieinamą gaminį, sukeliantį itin stiprią priklausomybę, – cigaretes. Niekada neturėjome ir su tabaku susijusių prevencinių programų. Taip, mes nebeleidžiame rūkyti žmonėms kavinėse ar baruose, kas anksčiau buvo visiškai įprasta, mes didiname kainas, nebegalime įsigyti mėtinių cigarečių, draudžiame rūkyti balkonuose, bet kodėl tuomet neturime prevencijos nacionaliniu mastu? Imkimės sprendimų, o ne grūmokime pirštu, kai nutinka blogiausia.
Vis išlenda besidžiaugiančiųjų, jog pamažu tvarkomės su tabaku – rūkančiųjų cigaretes mažėja. Tiesą sakant, tokie pareiškimai mane visuomet sutrikdo. Kaip galime kalbėti apie pozityvius pokyčius, jei metusieji įprastas cigaretes pradeda vartoti kaitinamojo tabako gaminius arba elektronines cigaretes? Tai tas pats nikotinas, tik patrauklesnės formos. Blogiausia, kad ta forma patraukliausia yra mūsų jaunimui, vaikams.
Kaip gydytojas privalau pasakyti: nenorite turėti problemų su sveikata? Tuomet nerūkykite visai. Pakaitalai tikrai nėra tiek ištirti, kad būtų galima teigti, jog yra geresni ar blogesni už įprastines cigaretes. Europos Komisija planuoja, kad iki 2040-ųjų liks vos 3–5 procentai rūkančiųjų. Mes tikrai galime eiti link to, turėdami ne tik nacionalinę programą, bet ir pradėdami apie tabako žalą kalbėti dar mokykloje, su turbūt lengviausiai pažeidžiama amžiaus grupe.
Problema, kuri pakiša koją norint imtis rimtų, griežtų sprendimų, yra ta, kad sunku rasti kolegų Seime, kuriems tai atrodytų taip pat svarbu, kaip kad atrodo man. Atėjus laikui pasirinkti, ar skiriame dalį biudžeto aplinkai puoselėti, ar investuojame į prevencines programas, gali būti, kad liksiu mūšio lauke stovėti vienas.