Linas Slušnys. Ar Lietuva iš tiesų yra siaubinga šalis?

Visai neseniai paklausius socialdemokratų lyderės pasisakymų apie tai, kokioje siaubingoje Lietuvoje mes gyvename, apėmė dvejopi jausmai. Pirmasis – tarsi gyvenčiau paraleliniame pasaulyje ir aplinkui mane važinėtų ne automobiliai, o kokie nors arklių kinkiniai, žmonės mirtų tiesiog gatvėse, o valdžia, užsibarikadavusi Gedimino pilyje, tiesiog siųstų savo atstovus dar papildomai apiplėšti gyvenančiųjų kalno papėdėje.

Antrasis jausmas buvo nuoširdus pasimetimas dėl to, kaip žmogus, kurį lietuviai sava valia išrinko į Europos Parlamentą, geba taip nemylėti Tėvynės. Socdemų lyderė labai tiesiogiai kviečia visus krautis lagaminus ir nešdintis iš šalies, kurioje taip siaubinga gyventi. Tik tarp kitko, bet tie patys mokesčių mokėtojai šiam asmeniui moka apie šešis tūkstančius eurų per mėnesį. Taip išeina, kad piliečiai garantuoja išlaikymą asmeniui, kuris Lietuvoje negali rasti nieko gero ir negerbia jų sukurtos šalies. Klausant iš šalies gali atrodyti, kad žmogus pasakoja apie savo košmarišką sapną.

Savo ruožtu noriu pasidžiaugti Lietuvos žmonėmis, kurie tokių pasisakymų atvejais socialiniuose tinkluose pažeria nuostabių idėjų. Viena tokių – kompaktiška pinigų spausdinimo mašinėlė. Kam čia rūpintis ar bandyti pakelti pakelti pensijas tais 70-čia eurų taip išleidžiant tuos papildomus pusę milijardo mokesčių mokėtojų eurų, jeigu galime įteikti kiekvienam pensininkui po pinigų spausdinimo mašinėlę. Pasibaigia pinigai, žmogus sustoja atsikvėpti nuo sunkaus gyvenimo ir atsispausdina kelis banknotus. Tiesiog tobulas sprendimas, o ir įgyvendinus tokią idėją nebereikės ieškoti jokių politikų ar rinkti vyriausybės. Imi ir spausdini pinigus kada užsigeidęs.

Kol kas neturiu supratimo, kaip atrodytų įstatymas leisti naudotis tokiomis mašinėlėmis, bet socialiniuose tinkluose pamatytas pasiūlymas tikrai gerai nuteikia. Akivaizdu, kad žmonės niekada nepraranda pozityvumo ir visuomet randa išeitį. Tiesa, nesu tikras, ar garbingoji socialdemokratų lyderė būtų patenkinta, nes tuomet iš jos būtų atimtas įrankis keikti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, o ir kalbų apie tai, ko gi toji valdžia nesugeba, nebebūtų. Liūdna. Nebepavyktų pirmajai socialdemokratų poniai pigiausiu būdu keltis reitingų ir toliau sėdėti vienoje šilčiausių vietų.

Nemeluosiu, klausant opozicijos pasisakymų ir jų pageidavimų biudžeto svarstymo metu kartais tikrai norisi mokėti vandenį paversti vynu ar pamaitinti minią turint penkis kepaliukus duonos ir tris žuvis. Atsistoji LR Seimo tribūnoje ir nuolankiai imi dauginti Lietuvos biudžeto pinigus pagal kiekvieno kolegos pasiūlymus. Beje, teikiamų pasiūlymų gausa kaip tik rodo, jog dauguma mano kolegų LR Seime jaučiasi beveik dievais, pasiryžusiais per vienus metus išspręsti visas žmonių problemas, o po jų jau nors ir tvanas.

Šiuo metu turime keistą situaciją: Lietuvos žmonės nori greitai didėjančių atlyginimų, veržte veržiasi uždirbti daugiau nei ispanai, prancūzai ar vokiečiai, bet labai nenori mokėti didesnių mokesčių. Daugybę kartų minėta, kad vyriausybė pinigų neuždirba. Pinigus uždirba verslas. Verslas ir sumoka mokesčius, kuriuos politikai turi išmintingai paskirstyti. O kai turi labai ribotus išteklius, tampi blogiečiu visiems, nes daugeliui tenka duoti mažiau nei jie prašo. Taip veikia mūsų demokratija ir gaila, tačiau būti visiems vienodai geram tiesiog neįmanoma.

Prieštaraudamas socialdemokratų pirmajai damai turiu pasakyti, kad Lietuvoje turime tikrai puikią situaciją. Savivaldybių biudžetai auga, vadinasi, savivalda gali ir privalo rūpintis savo gyventojais, nes tam išteklių yra. Šiaip net kiek ironiška: juk socialdemokratai šiuo metu turi daugiausia savo merų, todėl aiškinti, jog Lietuva ritasi į prarają, yra tiesiog neetiška. Jeigu jų partija taip teigia, tai kyla klausimas, ką socialdemokratai apskritai veikia tose savivaldybėse ir kuo tuomet užsiima. Turite savo biudžetus, esate išrinkti priimti sprendimus, prašome tai ir daryti. Juk LR Seimas ir Vyriausybė persiunčia tas lėšas, kurių reikia įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti.

Tuo pat metu auga praktiškai visų sričių biudžetai. Lieka tik pagalvoti, ar tikrai renkamės tinkamus prioritetus. Tarkime, man norėtųsi dar spartesnio tempo stiprinant Lietuvos gyvybinius pajėgumus, labai reikėtų daugiau pinigų retoms ligoms gydyti, ypač, kai jomis serga vaikai. Norėčiau ir turėti galimybę kelti mokytojų atlyginimus: man atrodo sąžininga, kad jie prilygtų teisėjų atlyginimams. Šiaip labai daug ko norėčiau. Norėti juk niekas nedraudžia. Gaila, kad tam tikriems sprendimams turime spausti pauzės mygtuką ir laukti.

Tačiau dabar apie tai, ko mums tikrai trūksta.

Visų pirma, trūksta suvokimo, kas yra mūsų valstybė ir kaip jos biudžete atsiranda pinigai. Biudžeto pinigus mes turime ne draskyti, o gerbti ir atsakingai skirstyti tiems dalykams, kurių verslas nenori daryti ir deleguoja tai atlikti valstybei ir valstybės tarnautojams.

Kitas didelis trūkumas – žmonės. Atėjome į tą valstybės augimo etapą, kai reikia daugybės profesionalų, įvairių sričių specialistų. Tai žmonės, kurių dėka mes galėtume statyti dideles gamyklas, gaminančias produkciją visam pasauliui. Deja, niekas neturi varianto, kaip greitai tuos žmones užauginti. Prireiks laiko, o ir visuomet kirba mintis, kad mūsų valstybės gyventojų skaičius mažėja.

Kad ir kur dairyčiausi, socialdemokratų lyderės matomas košmaras man nepastebimas, o ten, kur yra trūkumų, jokių sprendimų opozicija kaip ir nesiūlo. Visuomet galima matyti blogąją pusę, tačiau raginu tiek politikus, tiek žmones pagalvoti apie tai, kiek sunkaus kelio jau nuėjome ir kaip mums iš tiesų gerai sekasi. Ne viskas taip juoda, kaip kartais politikai sako.