Lietuvoje pastaruoju metu nenustoja skambėti baisūs dalykai: jaunimas prisirūko nuodų ir kitokių nepažįstamų medžiagų, dėl kurių net medikai suka galvas. Kaip į tai reaguoja politikai? Paprastai. Pirmiausia puolama ką nors drausti ir įnirtingai ieškoma galimybių ką nors nubausti. Nėra ką? Nieko, sugalvos.
Šiai dienai turime sprendimą, kad skoninius rūkalus uždrausime. Turbūt čia daug kas prisimins ir pabaksnos pirštu, kad elektroninės cigaretės su skoniais jau seniausiai uždraustos. Reikia pripažinti, kad 2022 m. liepą įsigaliojęs draudimas pardavinėti elektronines cigaretes ir jų pildykles su skoniais ir kvapais, išskyrus tabako skonį ir kvapą, turi spragų. Apsukrūs pardavėjai randa dešimtis kelių, kaip apeiti sistemą, o kvepiantys rūkalai vis dar itin lengvai prieinami jaunimui.
Pats rūkalų, virtusių cukriniais avinėliais, nesuprantu, todėl tikrai nereikia manęs įtikinėti, jog tokie skoniai, kvapai ir kiti pabarstukai tėra skirti pajusti malonumą, įtraukti jaunesnę kartą į patį rūkymo procesą bei užsitikrinti ilgalaikius vartotojus ateityje.
Kita vertus, Lietuva tampa maža salele, besiveržiančia riboti dalykus, kurie gretimose šalyse yra paprastai pasiekiami ir dar lengviau įvežami. Kitaip tariant, drausdami tai savo šalyje, mes paverčiame nemažą dalį keliaujančių piliečių kontrabandininkais. Bent jau iki tol, kol niekas tokių dalykų nebenorės vartoti ir pirkti. Nesinori skambėti kaip bambekliui, bet šių produktų poveikis sveikatai šiandien yra per mažai ištirtas. Jei turime mokslinių tyrimų duomenis ir galime komentuoti apie ilgalaikę įprasto tabako žalą, apie elektroninių cigarečių ilgalaikio vartojimo pasekmes nežinome praktiškai nieko.
Kitas LR Seimo šūvis draudimų link – tai noras uždrausti pardavinėti visas elektronines cigaretes ir kitus elektroninio rūkymo priedus Lietuvos piliečiams. Toks siūlymas ateina pasiremiant Australijos pavyzdžiu, todėl šioje vietoje vidinės kančios nėra.
Priėmusi sprendimą elektronines cigaretes ir kitas elektroninio rūkymo priemones pardavinėti tik vaistinėse, Australija gali būti visiškai rami dėl to, kad niekas nei valtelėmis, nei kuprinėmis nesugebės atnešti kontrabandinių dalykų. Jų eksperimentas iš tiesų vertas dėmesio. Lietuva turi šiokią tokią sieną, bet, kaip žinome, nėra apsupta vandenyno, todėl šis eksperimentas bus nauja galimybė mus supančioms šalims įkurti prie savo sienų kioskelius ir parduotuvėles, kurios krausis turtus prekiaudamos Lietuvoje draudžiamais dalykais.
Jau tris dešimtmečius tęsiasi prevencijos prieš žalingus įpročius tradicija, kuriai yra skiriamos lėšos, įtraukiamas nevalstybinis sektorius, gana puikiai išplėtotas įvairiausių paslaugų tinklas vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Turint tai mintyje, norisi tikėti tuo, kad pačių žmonių sąmoningumas jau gerokai žengtelėjęs į priekį ir jie patys mažiau ieškos draudžiamų dalykų.
Tačiau, kaip ir visur, taip ir šioje situacijoje yra vienas „bet“. Pažiūrėkime, kaip piliečiai „sąmoningai“ elgiasi su vaistais. Dėl saugumo išėmus vieną ar kitą vaistą iš prekybos, gudruoliai tuojau puola ieškoti pakaitalo, numodami ranka į tai, kad vaistas nėra registruotas Europos Sąjungoje, ar į tai, kad vaistas parduodamas ne vaistinėje, o turguje ar socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant, perkama absoliučiai neaišku kas.
Mes dar tebesame visuomenė, kuriai draudimai veikia ne kaip signalas, kad tai yra kažkas negero, o kaip iššūkis, kurį reikia įveikti ar apeiti. Tokia veržlumo dvasia sveikintina, bet gal ne tais atvejais, kai tai veikia mūsų sveikatą ar net gyvybę.
Politikų švaistymasis draudimais į kairę ir į dešinę yra tarsi greitasis maistas: nereikia ilgai laukti – pavalgai greitai ir neretai net skaniai. Tačiau turbūt nebėra naivuolių, tikinčių, kad bulvytės ar mėsainis – maistinga ir sveika. Lygiai tas pats galioja greitiems ir madingiems draudimams.
Didžioji dalis priimamų populistinių draudimų visuomenei labai patinka, o politikai gali kedenti plunksnas ir vaizduoti, kiek daug nuveikė ir kiek geba padaryti. Paprasta, greita, nieko nekainuoja. Prie to paties dar ir kelios minutės eterio šlovės garantuotos.
Tačiau kai kameros išsijungia, reikia pradėti tas idėjas įgyvendinti. Jei planuojame sekti Australijos pavyzdžiu ir elektronines cigaretes pardavinėti tik vaistinėse su receptu, turime atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip visa tai kontroliuosime? Jeigu norime sugaudyti kitų šalių legaliai parduodamas prekes, kurios Lietuvoje virsta nelegaliomis, privalome turėti daugiau policijos darbuotojų, priimti įstatymus, kurie nurodytų, kaip ir kas turi kontroliuoti paštomatus, kurjerius ar pašto skyrius. Taip pat, jei toks draudimas įsigaliotų, apkrautume Lietuvos teismus visiškai bergždžiu darbu.
Darykime prielaidą, kad visos mūsų valstybės sistemos veiks puikiai ir gebės gaudyti visus tuos, kurie pirks nelegalius tabako gaminius. Kokia baigtis mūsų laukia? Neilgai trukus turbūt trečdalis Lietuvos gyventojų bus virtę nusikaltėliais, nuteistais dėl to, kad įsigijo Lietuvoje draudžiamų, o kaimyninėse Lenkijoje ir Latvijoje visiškai legalių tabako gaminių.
Dar vienas Australijoje įteisinto modelio trūkumas – medikų apkrovimas papildomu darbu. Skundžiamės, kad jau dabar trūksta medikų, specialisto konsultacijos reikia laukti savaitėmis, taip pat trūksta šeimos gydytojų ir bandome rasti būdų, kaip sumažinti jų apkrovą. Sprendimas leisti parduoti elektronines cigaretes tik vaistinėse su gydytojo receptu reikštų tai, kad tuo užsiimtų daugybė medikų visoje šalyje. Žmonės, kurie šiaip turėtų rūpintis mūsų sveikata, išrašinėtų receptus nuodams. Kiekvieną dieną. Ar galima pritarti tokiam nepagarbos demonstravimui? Niekaip.
Žinau, kad esu nuobodus, bet norėčiau dėmesį sutelkti ne į bulvytes ir mėsainius, o į sveiką maistą. Perkeltine prasme, žinoma. Mano akimis sveikas maistas šioje situacijoje yra prevencija. Tik tikslinga, kryptinga prevencija gali įtikinti jauną žmogų nepradėti rūkyti, įgalina atsilaikyti savo bendraamžių įtakai ir ypač paveikiam tabako gamintojų spaudimui. Juk jie tikrai puikiai žino, kad tabako gaminius su skoniais ir kvapais pirmiausia pirks jaunimas.
Reikia ne vis didėjančios krūvos draudimų, o paslaugų ir pagalbos tinklo, kai norima priklausomybės atsikratyti. Draudimai mus veda į slapukavimą, kontrabandą ir baimę, tuo tarpu prevencija rodo, kad iškilus bėdai visuomet galima sulaukti pagalbos be bausmių ar smerkimo.
Daugelis pasaulio šalių pripažįsta, kad elektroninės cigaretės yra kone epidemija, auginanti nuo tabako gaminių priklausomą kartą. Atsižvelgdamas į kontekstą sutinku, kad tam tikri ribojimai ir draudimai yra reikalingi, tačiau labiausiai padeda ne botagas, o švietimas: sumanūs, aplinkos spaudimui atsparūs vaikai nesusidomės nei 1001 skoniu, nei pačiu rūkymo procesu. Suprantu, kad prevencija ne taip įdomu, kaip skambūs pažadai apie draudimus, bet yra situacijų, kuriose ieškoti nemokamos reklamos yra tiesiog nepadoru.