Galima tik pasidžiaugti, kad žmonės vis dažniau kreipiasi į psichologus ar psichiatrus. Pscihikos sveikata, nors dažnai nuvertinama, yra tiek pat svarbi, kiek ir fizinė, bei daro tiesioginę įtaką mūsų savijautai. Žmonių, patiriančių stiprų nerimą ir depresiją, skaičiai pradėjo didėti pandemijos metu. Taip pat pasimatė, kad trūksta specialistų, ypač tų, kurie galėtų padėti Lietuvos vaikams ir paaugliams.
Dabar turime situaciją, kai šalies jaunimas konsultacijos pas psichologą gali laukti net ir porą mėnesių. Tuo laukimo laikotarpiu jau egzistuojančios psichikos sveikatos problemos vis gilėja ir didėja. Nenustebinsiu pasakęs, kad kuo ilgiau delsiama gydyti tokias ligas, tuo rimtesni padariniai gresia – čia kalbu apie suicidines mintis, psichozes, pavojaus kėlimą sau ar kitiems. Situacija su jaunimo psichikos sutrikimų specialistais buvo prasta ir prieš pandemiją, o dabar, kai maždaug ketvirtadaliu padaugėjo žmonių, kenčiančių nuo nerimo ar depresijos, matome, kad mūsų sistema yra neveiksni suteikti pagalbą greitai ir efektyviai.
Žinau, kad psichologinių krizių atveju pagalbą žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, būtina suteikti per 48 valandas. Deja, dabar turime kelių mėnesių laukimą ir didžiausią savižudybių skaičių Europoje: 2021 metais sau gyvybę nutraukė 565 asmenys. Vis dėlto tokių krizinių, lūžio taškų atvejų nebūna daug, todėl turime visomis išgalėmis stengtis sutrumpinti kelių mėnesių laukimą bent iki savaitės ar dviejų, kai žmogus kreipiasi pirmą kartą. Mano požiūriu, toks laikotarpis yra optimalus ir realistiškas, atsižvelgiant į šiuo metu turimus resursus. Psichologinės krizės taip greitai nesisprendžia ir pagalba bus teikiama gal ne vieną mėnesį, bet svarbiausias yra pirmas žingsnis.
Šiuo metu, rengdami sveikatos reformą, bandome optimizuoti procesus ir vietoje brangaus, neefektyvaus guldymo į stacionarą siūlyti kuo daugiau ambulatorinių bei dienos stacionaro paslaugų. Svarstome variantą palikti kelis didelius psichikos sveikatos centrus, kur pagalbą krizių atvejais būtų galima gauti čia ir dabar.
Kita vertus, prevencija lygiai tokia pat svarbi, kaip ir tinkamos pagalbos užtikrinimas. Vaikams ir paaugliams ypač svarbu žinoti, kaip stiprinti savo psichikos sveikatą ir kodėl tai yra būtina. Prieš keletą savaičių posėdyje su kolegomis pristatėme 2022–2023 mokslo metų planą. Jo metu kalbėjome apie psichikos sveikatos stiprinimo paslaugas, prevencines programas, skirtas mūsų šalies vaikams. Matome, kad kasmet edukaciniuose užsiėmimuose dalyvauja vis daugiau moksleivių, todėl siekiame tobulinti prevencinių programų kokybę, norėdami užtikrinti didžiausią jų efektyvumą.
Nemaža dalis moksleivių kelių pastarųjų metų laikotarpiu taip pat sudalyvavo safeTalk ir ASIST programose, kuriose buvo apmokyti, kaip atpažinti žmogų, galvojantį apie savižudybę, ir kaip jam padėti, kur nukreipti pagalbos. Programų metu plačiausiai kalbėta apie pirmosios emocinės pagalbos suteikimą krizės atveju. Galiu tik pasidžiaugti, kad bėgant metams vis daugėja tokios edukacijos šalies vaikams bei paaugliams: 2011 metais turėjome vos 5 programas, o 2017 metais jų buvo jau 21.
Vis dėlto kartais stebina susikurta iliuzija, kad prevencinės programos turi veikti be jokių investicijų: susirašei pamokos planą, gal klasės valandėlę, nuėjai, išdėstei ir viskas pasikeis. Deja, taip nebūna. Kad tokios programos veiktų, reikia nuoskelumo ir stabilaus finansavimo. Kalbėti ir edukuoti reikia ne tik paauglius, bet ir žemesniųjų klasių moksleivius. Būtina šviesti vaikus apie patyčių žalą, emocinį smurtą, priklausomybes, mokyti atpažinti ženklus, kad žmogui reikalinga pagalba. Tik nuosekliai edukuodami šalies vaikus galime tikėtis pozityvių ilgalaikių rezultatų.
Norėdami, kad šalies vaikai turėtų galimybę gauti kokybiškas prevencines programas, drauge su kolegomis siekiame 2023 metų biudžete užtikrinti 7,2 milijonų eurų finansavimą prevencinėms programoms. Per kelerius metus tikimės, kad ši suma turėtų dar labiau išaugti ir įtraukti vis daugiau šalies jaunimo. Stabilus tokių programų finansavimas turėtų tapti tendencija, ne atsitiktinumu. Taip bus galima užtikrinti edukacijos nuoseklumą ir veiksmingumą.
Liūdina, kad į vaikų ar paauglių problemas dažnai žiūrima pro pirštus: išaugs, subręs ir baigsis. Deja, nelaimingi, emociškai pažeisti paaugliai tampa liūdnais suaugusiaisiais, o problemos tikrai niekur nedingsta. Ne kartą viešai esu kalbėjęs ne tik apie aplinkinių, bet ir apie psichiatrų bei kitų specialistų požiūrį į kolegas, dirbančius su vaikais ir paaugliais. Pats per savo karjerą taip pat ne kartą susidūriau su nuomone, kad dirbantieji su vaikais tarsi kažkuo prastesni, nes čia juk ne lygis.
Suteikime šansą ir pakankamą finansavimą prevencijos programoms, kad pagaliau ateitų ir mūsų šalies vaikų bei paauglių eilė susikurti gyvenimą be psichologinių bėdų. Psichologines problemas spręsti užtrunka laiko, todėl žymiai lengviau joms užkirsti kelią.