Visi kartu mokėmės medicinos ir buvimo karantine subtilybių, o tuo pat metu tylioji Lietuva, iki šiol ramiai diskutavusi apie einamuosius šalies reikalus savo virtuvėse, išbėgo visiems aiškinti, kokią nelaimę gali užtraukti skiepai ir kaip dėl jų kaltės net nesulaukę karantino pabaigos mes kaip tauta išnyksime nuo Žemės paviršiaus. Atsirado ir grupelė intelektualų, kurie mielai visiems norintiems (o dažniau nenorintiems) aiškino, kaip galimybių pasas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Visi kažko išmokome.
Prasidėjus karui Ukrainoje staiga vėl pradėjome mokytis: sužinojome, kokios amucijos reikia Ukrainos fronte, realiai supratome, kam mums reikalinga narystė NATO, ir susirūpinome, kaip mums patiems geriau apsiginkluoti. Tiesa, šioje temoje neteko išgirsti tos tyliosios Lietuvos, o ir minėta intelektualų grupė nieko garsiai nekalbėjo. Gaila, praleido galimybę ko nors išmokyti Lietuvą.
Rodės, jau beveik viskas nurimo, valstybė ramiai rieda link rinkimų ir tuomet BUM! Netikėtai į sceną įžengia lytinio švietimo tema. Išlenda visu gražumu, ir ne šiaip sau, o su rimtu teisininko palaikymu. Jis aistringai aiškina, ko vaikus Lietuvos mokyklose mokys mūsų mokytojai. Vėl mokomės, kas yra lytiškumas, viešai diskutuojame apie tai, ką gali ir ko negali kalbėti mokytojai savo mokiniams.
Jūs tik įsivaizduokite paradoksą: prieš metus žmonės, aiškinę tautai apie jų teises į laisvę, ieškoję teisybės net Konstituciniame teisme dėl jų suvaržytų teisių ir laisvių, šiandien ramiai porina apie tai, ką kalbėti ir ko nekalbėti mokytojams. Čia jau nėra tokio reiškinio kaip pasitikėjimas ar tikėjimas, kad mokytojas iš šimtų gautų nuorodų kaip nors pats atsirinks, ką jis gali kalbėti, o ko jau nebe.
O ko mes vėl mokomės? Pirmiausia, visi išgirdo, kad į mokyklas ateina nauja Gyvenimo įgūdžių pamoka. Puiku! Žinoma, nauja ji yra tik santykinai. Gyvenimo įgūdžių pamoka – visuma įvairių prevencinių programų, kurios nuolat egzistavo mokyklose. Skirtumas tik toks, kad nuo šių metų tai bus privaloma pamoka.
Dabar truputis istorijos. Šį kelią pradėjo socialdemokratai, kurie, Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikimu, įteisino, kad kiekvienas vaikas privalo gauti kokią nors socialinio ir emocinio ugdymo prevencinę programą. Tai buvo padaryta po to, kai paauglės Šiauliuose įvykdė egzekuciją savo bendraamžei, o Lietuva desperatiškai ieškojo kelio, kaip užkirsti kelią tokiems įvykiams ateityje.
Po kiek laiko, jau prie valstiečių, buvo nutarta, kad reikia ne blaškytis su programomis, bet parengti naują, nuoseklią programą šalies vaikams. Šios programos tikslas yra pagalba mokytojams, idant jiems nereikėtų blaškytis ir galvoti, kur, kada ir kaip reikės įgyvendinti prevencines programas. Tai tikrai sveikintinas sprendimas ir iš esmės pritariu šiai idėjai: mokytojo laikas, nepriklausomai nuo to, ar jis veda pamokas, ar vykdo prevencines veiklas, yra jo gyvenimo laikas. Standartizuota gyvenimo įgūdžių programa aiškiai apibrėžia, ką mokytojas turi padaryti, o visiems vaikams pateikiamas vieningas mokymas.
Mokomės toliau. Tai, kas yra sudėta šioje programoje, Lietuvoje egzistavo ir iki šiol. Visos nuorodos, internetinės svetainės ir kita medžiaga, skirta mokytojams, egzistuoja Lietuvoje kokius gerus dvidešimt metų. Tai medžiaga, kurią parengė įvairios organizacijos, finansuojamos pačių įvairiausių fondų ir programų. Visa ši medžiaga buvo naudojama ir mokyklose, jeigu tik mokykla savanoriškai pasikviesdavo tų programų kūrėjus.
Čia būtina pabrėžti, kad mokyklos buvo visiškai laisvos ir galėjo pačios spręsti, ką, kada ir kokiu metu pasikviesti. Jose ir iki šiol vieni skleidė konservatyvias tiesas, kiti mielai dalijosi gerokai liberalesnėmis idėjomis. Problema buvo ta, kad išėję iš mokyklos vieni vaikai gaudavo vienokias tiesas, kiti visai kitas, bet niekas negalėjo aiškiai pasakyti, ką toje srityje mokykla privalo duoti. Dabar turima Gyvenimo įgūdžių programa yra sutartinis dokumentas, parengtas daugybės žmonių (įdomus faktas, kad praktiškai viską darė moterys) ir tampantis tarsi tam tikru standartu visiems. Kaip ir kiekvienas sutartinis dokumentas, jis yra gerokai apkarpytas ir daugeliui dalykų yra net per mažai vietos. Bet tai geriau, nei neturėti nieko ir toliau blaškytis ieškant atsakymų, ko tiems vaikams reikia.
Jei jau visai atvirai, net ir man teko pasimokyti, kas toje programoje parašyta. Kol skaičiau ją ir esamas rekomendacijas, neradau nieko smerktino. Paaiškėjo, kad visas triukšmas kilo dėl nuorodų, kurios pateiktos rekomendacijose. Nuorodos, kurios, kaip jau minėjau, internete yra seniai, jos oficialios ir tikrai nepateikia nieko skandalingo. Tai tiesiog medžiaga mokytojui, kuris turi žinoti, kas yra kalbama. Tokiu būdu jam suteikiamas tvirtas pagrindas kalbėtis su vaikais. Žinoma, mokytojas tikrai nebūtinai pasinaudos ten pateikta informacija, tačiau, jei nutiktų taip, kad vaikai pasiteirautų, jis bent jau turėtų aiškų atsakymą. Turbūt ir taip žinote, kad vaikai užduoda tikrai įdomių klausimų, kurie kartais nustebina.
Lietuva nėra diktatūra, kurioje mokytojams iškarpoma ir į lūpas įdedama, ką jie turi pasakyti vaikams, o ko sakyti jau nevalia. Tą istorijos tarpsnį mes praėjome ir tikiuosi, kad į jį sugrįžti neteks. O jeigu tūlam teisininkui taip norisi skaldyti visuomenę skleidžiant melagienas, palinkėsiu kraustytis į kaimyninę slavų šalį. Ten toks kelias įprastas ir dar nepamirštas nuo sovietmečio laikų.