Nežinau, kaip kitiems, bet man tai gražu ir sveikinu tokius žingsnius. Šį kartą mokytojai organizuodami streiką vaikams parodė daugiau nuovokos, elegancijos ir išminties. Tokias pilietiškumo pamokas užskaitau ir, jeigu tikrai jos truks tas minimas šešias savaites, mielai atleisčiau mokytojus nuo pilietiškumo ugdymo pamokų, kurios yra sudedamoji Gyvenimo įgūdžių programos dalis. Taip taip, košmaras, ir vėl paminėjau šį žodžių junginį.
Bet šį kartą aš ne apie liaupses streikuotojams. Šioje situacijoje matau vieną milžinišką problemą, apie kurią visi tyli: akivaizdu, kad profsąjungos lyderis mokykloje aiškiai nedraugavo su aritmetika ir pasivyti bei įsisąmoninti to, kas buvo parašyta vadovėliuose ar ant lentos, taip ir nebepavyko.
Ir tai sakau ne tam, kad įžeisčiau, toli gražu. Kviečiu jus, skaitytojai, paskaičiuoti. Mokytojų profsąjungos keliamų reikalavimų įvykdymas kainuoja kosminius pinigus. Skaudu pripažinti, bet tokių sumų biudžete mes tiesiog neturime. Vien algoms reikėtų daugiau kaip 400 milijonų, o sudėjus kitus reikalavimus (mažesnės klasės, vadinasi, daugiau patalpų, daugiau mokytojų ir pan.) galutinė suma viršytų pusę milijardo eurų.
Tai nėra pinigai, kurie priklauso Vyriausybei, LR Seimui ar kokiai nors ministerijai. Tai lėšos, kurias sumoka verslas ir šalies gyventojai. Jei dar tiksliau, tai bet kuriuo atveju tai padaro gyventojai, kurie irgi dirba tame pačiame versle. Deja, profsąjungos reikalavimas yra vykdyti viską dabar. Iš kur paimti tokius pinigus valstybėje?
Nesiplėsiu aiškindamas, kad net sutarus kaip nors ir iš kur nors tuos milžiniškus pinigus paimti, procesas truktų iki metų, kol mes valstybės sistemoje realiai vandenį paverstume nealkoholiniu vynu. Jau nekalbu apie tai, kad nusprendus mokytojų profsąjungos reikalavimus skubiai įgyvendinti, mes netrukus turėtume vien streikuojančias įvairių darbuotojų grupes. O tuomet ir mokytojams pusės milijardo nebebūtų kas suneša.
Pirmas kelias yra apkarpyti dabartinius asignavimus kitoms grupėms. Tarkime, mažiname finansavimą policijai, gerokai nukerpame paramas žemės ūkiui, stabdome pensijų kėlimo tempus, gal dėl didesnio efekto panaikiname vaiko pinigus ir viską duodame mokytojams. Variantas tikrai galimas, bet nesu tikras, ar toks sprendimas būtų didelė laimė tiek patiems mokytojams, tiek likusioms visuomenės grupėms.
Dėl pusės milijardo dar siūlyčiau patrumpinti bedarbio pašalpos mokėjimo trukmę. Tokiam veiksmui pritariu ne ironiškai, nes iš tiesų ilgą laiką mes kaip visuomenė suteikiame teisę gauti pajamas už nieko neveikimą. Tiesa, kad toks sprendimas būtų priimtas, reikia įtikinti ne tik likusius 140 LR Seimo narių, bet ir LR Prezidentą, kuris tokius sprendimus mielai vetuotų, argumentuodamas, jog tai neveda prie gerovės valstybės. Deja, net ir šiame lauke įveikus sunkumus nė iš tolo neužtektų pinigų mokytojų profsąjungos keliamiems reikalavimams padengti.
Medicinos išlaidų mažinimo nejudinu, nes tam turime Privalomąjį sveikatos draudimą, kurį moka gyventojai, ir jis naudojamas tik toms reikmėms. Jis per mažas mūsų norams, bet turime, ką turime.
Tarp kitko, turime dar kitą galimą pajamų šaltinį. Šį pasiūlymą nuolat girdžiu tiek važinėdamas po Lietuvą, tiek ir iš tos pačios streikuojančios profsąjungos lūpų: mažinkime algas politikams, nes jie, anot kai kurių visuomenės sluoksnių, nieko neveikia. Tačiau čia įsiaudrinusią vaizduotę noriu sustabdyti ir vėl siūlau grįžti prie matematikos.
Gerai, hipotetiškai sumažinome politikų algas per pusę. Tai bus apie tūkstantį eurų nuo kiekvieno per mėnesį. Atliekame paprasčiausią matematikos veiksmą ir geriausiu atveju turime šiek tiek daugiau nei pusantro milijono galimų pajamų. Jeigu dar apiplėšime Premjerę, o Prezidentas pats sutiks savo algą susimažinti (tikiu, kad solidarumo labui tai padarytų), mes gal sukrapštytume kokius porą milijonų keliamiems reikalavimams padengti. Tačiau tai vis dar yra daugiau kaip du šimtus kartų mažiau nei keliami dabartiniai reikalavimai.
Matematika yra žiaurus dalykas.
Nenuliūskite, turime ir trečiąjį kelią – mokesčių kėlimą. Čia jau protestuojantieji tikrai gali pasileisti plaukus, nes už prestižinės profesijos turėjimą mes lyg ir privalėtume atitinkamai susimokėti. Kuo daugiau, tuo geriau! Čia turiu priminti, kad būtent dabartinė Vyriausybė pasiūlė išlyginti mokesčių netolygumus (net neketinome kelti mokesčių), bet jūs tik pažiūrėkite, koks kilo ažiotažas! Tenka trauktis, nes logiškai mąstančių asmenų LR Seime, panašu, neužtenka. Vadinasi, papildomų kelių šimtų milijonų nebus.
Tiesa, galima įvesti kokį Privalomąjį švietimo mokestį ir sukurti kažką panašaus į Valstybinių ligonių kasų analogą. Mano skaičiavimais, kiekvienas Lietuvos mokesčių mokėtojas turėtų į tokį fondą įnešti apie 40 eurų kasmet vien tik tam, kad patenkintų šiuo metu profsąjungos keliamus papildomus reikalavimus. Sutinku, kad toks mokestis už prestižą tikrai nėra didelis ar neįmanomas, tačiau tokia idėja, kuri keičia visos valstybės finansavimo sistemą, galėtų būti įgyvendinta po maždaug dvejų–trejų metų, ir tai tik tuo atveju, jei politikai efektyviai kalbėtųsi ir tartųsi.
Kad jau turiu progą, sureaguosiu ir į dar vieną padejavimą viešojoje erdvėje. Buvo nusiskundimas, jog per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį neišugdėme verslumo, todėl neturime verslų, kurie galėtų patenkinti visus mūsų poreikius. Čia nesigilinsiu į detales, kodėl iš viso verslas turi atsirasti tik dėl to, kad tenkintų valstybės biudžetinius kaprizus, bet noriu apginti verslą.
Nepriklausomybės pradžioje didžiausia įmonė Lietuvoje buvo „Mažeikių nafta“. Jos žlugimas buvo grėsmė net valstybingumui, tuo galėjo manipuliuoti rusai ir mafijozai. Šiandien tai tik kelianti šypseną istorijos dalis.
Buvo metas, kai Lietuva turėjo vos ne vieną užsienio prekybos partnerį – Rusiją. 1999 metų krizė pasuko verslininkus įvairiausiomis kryptimis po visą pasaulį. Tai rodo, kad verslas mūsų šalyje veikia kone tobulai ir iš tiesų yra kuo didžiuotis. Šiandien jau turime kelis „vienaragius“, kurių kiekvienas generuoja kelis kartus daugiau pajamų nei Nepriklausomybės pradžioje „Mažeikių nafta“ ir Jonavos „Azotas“ kartu sudėjus. Mes akivaizdžiai turtingėjame, o verslas puikiai mūsų ekonomiką gena į priekį. Nebeturime baimės, kad žlugus vienai įmonei, valstybė neteks didžiosios dalies įmokų.
Kur problema? Nustokime visur kišti verslus, nes jie niekaip neišspręs visų mūsų problemų ir nepatenkins visų, realių ir nelabai realių, poreikių. Jie rūpinasi savimi ir akcininkais, nes didelis verslas nėra labdaros organizacija, o mes neretai net nepastebime, kad patys dėl jų praturtėjome, turime daugiau pajamų, bet gal tiesiog nemokame tuo džiaugtis.
Vis dar įsivaizduojame, kad verslas tarsi turi tarnauti mokytojų, gydytojų ir kitų grupių interesams. Nieko panašaus. Jeigu taip mąstysime, sulauksime ne vienos mokytojų profsąjungos streiko, bet visų verslų traukimosi iš Lietuvos. Niekas nenori būti tarnu ar vergu.
Protestuokime ir reikškimės į valias, nes tam mes ir kūrėme nepriklausomą Lietuvą. Tuo pačiu išmokime džiaugtis tuo, ką pasiekėme, pagaliau išmokime kai kuriuos aritmetinius veiksmus (bent jau sudėti ir atimti, jei daugiau nepavyksta), nustokime bandyti vieni kitus paversti vergais ar kitų tarnais. Galima gyventi su skirtingomis nuomonėmis ir vis tiek gerbti vieniems kitus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.