Rusišką naratyvą mums primesti labai lengva ir jo patys nesibaidome (ar bent jau ilgą laiką nesibaidėmė). Geriausiai tą mūsų rusišką foną pastebi vaikai, kurie jau labai neprastai kalba anglų kalba – ne vieną kartą esu girdėjęs klausimą, iš kur mano kartos keistas kai kurių angliškų frazių ar žodžių tarimas, kurio nepastebėsi nei vokiečių, nei skandinavų tarime. Patinka mums tai ar ne, bet mūsų anglų kalbos akcentas neretai turi kieto rusiško prieskonio. Būtent dėl jo užsienyje viešinčius lietuvius identifikuoja kaip rusus. Žinoma, tai yra labai natūralu, mat didelė dalis gyventojų užaugo šalyje, kurioje mes rusų kalbą ne tik gerai suprantame, bet ir gana neblogai ja kalbame. Būtent dėl šios priežasties atlikėjui pateikti mus kaip rusišką auditoriją labai lengva: juk čia daugybė rusiškai kalbančios ar bent šią kalbą suprantančios auditorijos.
Dėl tokio požiūrio mes patys esame kalti. Turime pripažinti, kad vis dar sudarome galimybes būti „rusiška“ auditorija ir kokiam russijos specukui paaiškinti, kad čia beveik visi kalba rusiškai, o lietuvių kalba yra beveik nykstantis reiškinys.
Visų pirma, mes vis dar turime keistą reiškinį: Lietuvoje leidžiame mokytis ne šalies, kurioje žmonės gyvena, kalbą, bet puoselėti savąją. Čia šneku apie lenkų ar rusų mokyklas, kuriose lietuvių kalba yra tik antroji šalia gimtosios kalbos. Suprantu, kad tai yra tam tikras sovietmečio palikimas, kurio nesugebame atsikratyti, bet tokiu atveju nereikia stebėtis, kad kokiam atlikėjui, kuris net nelabai žino, kas ta Lietuva, jo vadybininkas gali pasakyti, kad pasirodymas vyks rusams.
Buvo metas, kai vienas europarlamentaras rinkimus laimėdavo tik dėl nuolatinio lietuvių kalbos menkinimo ir apsišaukimo rusų ar lenkų gynėju. Šiandien kiek nekorektiška aiškinti, jog mokytis lenkų kalbą Lietuvoje yra tokia pat blogybė, kaip ir rusų. Nors pats gyvenu šalia lenkų, kurie yra daug didesni lietuviai nei koks celofaninis išgama, šaukiantis apie lietuvių tautos sunaikinimą, vis dėlto, sunkiai randu kitų valstybių, kuriose būtų tokia keista vaikų ugdymo tvarka. Beje, lenkų mokyklose antroji užsienio kalba neretai yra rusų kalba. Kas gali paaiškinti tokią logiką?
Užtenka pasidairyti po Lietuvos mokyklas ir netrukus pastebėsime, jog daugelyje jų tarp galimų antrosios kalbos pasirinkimų yra rusų kalba. Per visus atkurtos nepriklausomybės metus mes taip ir neradome jėgų pakeisti šią kryptį. Vieni tiesiog gailėjo rusų kalbos mokytojų, nes „reikia gi žmonėms ką nors veikti“, kiti pataikavo tėvams, kurie dar ir šiandien vaikams geba paaiškinti, kad rusų kalba bus visuomet reikalinga, nes tai yra šalis, kuri netoli, į kurią galėsi nuvykti ir kitos nesąmonės. Tėveliai per daug negalvoja apie tai, kad jų vaikai pirmuoju išvykos tašku tikrai nesirinktų nei ruSSijos, nei Baltarusijos.
Dėl tos keistos meilės rusų kalbai niekas neskyrė dėmesio tam, kad būtų įdarbinti asmenys, kurie vaikus galėtų mokyti vokiečių, ispanų, prancūzų ar net kokios arabų kalbos, Kam čia rūpintis tokiais niekais. Tačiau ateina laikas ir kai kurie praeities sprendimai pradeda kelti klausimų. Turime tokią sistemą, bet paskui stebimės, kad užsieniečiai mus mato kaip rusiško mentaliteto tautą.
Beje, neseniai kalbėjau su pora žmonių. Vienas jų – lietuvis, daug važinėjantis į Ukrainą, kitas – ukrainietis. Abu jie patvirtino, kad jų aplinkoje rusų kalbos praktiškai nesigirdi. Mokyklos rusų kalbos jau nebemoko, radijo stotyse išnyko rusiška muzika ir pokalbiai. Visą viešąją erdvę pamažu užima ukrainiečių kalba. Šalis, kuri iki karo ne tik buvo pilna rusiškos atmosferos, bet net į valstybės tarnybą priimdavo Rusijos piliečius be jokios dvigubos pilietybės, šiandien visai išmėžia šią kalbą iš savo gyvenimo. Dar pora metų ir Ukrainoje kokiam atlikėjui pasveikinti klausytojus su rusiška atributika bus labai sudėtinga. Deja, savo šalyje mes dar mielai klausome dainų rusų kalba – nuvykus į Klaipėdą rusiškas radijas plyšauja kavinėse ir kitose viešosiose erdvėse. Mes taip pat mielai toliau bendraujame rusų kalba tiek su ukrainiečiais, tiek su baltarusiais. Suprantu, kad tai vyksta natūraliai, nes neturime laiko aiškintis rankų ženklais, ko nori pilietis, atvykęs iš tos rusiškos atmosferos. Vis dėlto, taip elgdamiesi patys ir sukuriame prielaidas rusų propagandistams mus pažeminti ir sumenkinti, duodant dovanas kokiai asabai, menkai susigaudančiai tarptautinėje erdvėje, ir pasiūlant mus pasveikinti kaip rusų auditoriją.
Ką reikėtų daryti? Manau, jog visų pirmiausia vertėtų užtraukti rankinį stabdį prieš kalbant rusiškai. Gerai, kad mokate šią kalbą, bet rusakalbiui, jeigu jau jis yra Lietuvoje, derėtų aiškiai parodyti, kad jums kalbėti šia kalba nėra nei miela, nei džiaugsminga. Tiesą sakant, kartais geriau pasikalbėti su rusakalbiu nusiųskite savo vaiką: jis tikrai jos nemoka, o ir kitai dialogo pusei bus mankšta. Nekurkime komforto rusakalbiams. Jaunesni nei keturiasdešimties metų asmenys praktiškai jau nemoka rusiškai. Esamą foną kuria tik šiek tiek vyresni žmonės, kurie dar mielai skuba į pagalbą jaunuoliams, kurie susikalba rusiškai. Net esu girdėjęs, kaip toks geradaris nusistebi: „Tu ką, nesupranti rusiškai?“ Na taip, tai kai kuriems žmonėms vienintelis būdas pasijusti svarbiems, reikšmingiems ir parodyti, ko nemoka jaunimas.
Tam, kad atsisveikintume su likusia dalele rusiškumo, reikia nebeklausyti rusiškų radijo stočių ir neleisti nė vienos rusiškos dainos viešojoje erdvėje. Mokyklose leisti antros užsienio kalbos mokyti asmenis, kurie gyvena mūsų šalyje, turi aukštąjį išsilavinimą ir kita kalba yra jų gimtoji. Tiesiog leisti mokyti kokios nors kalbos pagrindų. Tai gali daryti bet kuris išsilavinęs žmogus. Teisybės dėlei, tenka pripažinti, kad net vaikai, mokomi tos antros rusų kalbos, jos normaliai nebemoka, todėl nieko neatsitiks, jeigu klasėje pasirodys italas ir per kokius metus išmokys kelių pagrindinių frazių šia kalba. Kažkur taip pat vaikšto ispanė, kuri mielai pamokys vaikus ištarti kelis žodžius ispaniškai.
Mes taip pat vis dar turime rusiškas nuorodas oro uoste, kurios lygiavertės nuorodoms anglų kalba. Didieji prekybos tinklai turi intenetinius puslapius, kuriuose tarp pasirinkimų yra ir rusų kalba, tik IKI tinklas siūlo versiją vokiečių kalba. Vis dėlto, neturime nuorodų savo šalyje italų, ispanų ar kitomis pasaulyje labai populiariomis kalbomis. Renkamės pataikauti rusakalbiams.
Kad ir kaip dairyčiausi ir suprasčiau, kad didžioji dalis jaunosios kartos rusų kalbos nebemoka, vis tiek prieinu prie išvados, jog rusiškai kalbantiems asmenims Lietuva yra be galo patogi. Dėl šios priežasties stebėtis tokimis provokacijomis kaip atlikėjos LP net nereikėtų – kol turime tokią situaciją, esame lengvai pažeidžiami.
Jei norime atsikratyti rusiškos erdvės vaizdo, nustokime patys jį kurti. Pats metas žengti kelis žingsnius, kuriais imtume tolti nuo rusiškos kalbos, suvokimo ir nuostatų. Gal tuomet ir užsieniečiai nebetapatins mūsų su pikta meška pašonėje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.