O tuo metu Lietuvos ligoninėse dirba gydytojai, kurie gelbsti tų pačių protestuojančių žmonių kūdikius, vaikus, mamas ir žmonas. Gydytojai moka visą pridėtinės vertės mokestį, akcizą, neturi jokios galimybės susimažinti gyventojų pajamų mokesčio, nes dirba pagal sutartis ir kiekvieną dieną bando laiku pasiekti savo darbovietes, kad realiai gelbėtų žmones.
Norėdami sukelti panašų efektą, jie turėtų prie LR Seimo ar Vyriausybės atvežti vaikų inkubatorius ir reanimacijos lovas su visais pacientais, o siekdami didesnio efekto galbūt net įrengti atviras operacines. Štai ir pasidalijau idėja, kaip gydytojai galėtų paprašyti nuolaidos akcizui savo kelionėms į darbą. Tik įsivaizduokite, kokį ažiotažą tai sukeltų!
Mes norime medikų, savo darbe taikančių pačias naujausias technologijas, kurias panaudoję galėtų išgelbėti traktorių savininkų artimuosius. Kad tai būtų įmanoma ir naujosios technologijos bei žinios apie jas atkeliautų į mūsų Tėvynę, gydytojai turi mokytis, bendrauti konferencijose, kurios kainuoja šimtus, o kartais net tūkstančius eurų. Nepamirškime ir slaugytojų, be kurių kantraus darbo ir profesionalumo sveikatos sistema net negalėtų veikti – juk gydytojas ir slaugytojas prie paciento lovos yra neišskiriamas duetas. Jiems taip pat reikia pasiekti darbo vietą, todėl darykime išlygas ir jiems.
Dar yra mokytojai. Jiems taip pat reikia pasiekti darbo vietas, kad galėtų mokyti ir suteikti žinių streikuojančių ūkininkų vaikams. Gal ir ši grupė galėtų gauti kurą be akcizo mokesčio? O gal manote, kad jie to nusipelnė mažiau ir siūlytumėte mokytojams vaikščioti pėsčiomis?
Noriu išgirsti tokius dalykus iš pačių protestuojančiųjų. Traktorių savininkai teigia, kad be jų mes būtume nuogi, basi, nevalgę, neturėtume nieko. O kas tuomet, jeigu nebūtų medikų, slaugytojų ir mokytojų? Kokie mes būtume tada? Suprantu, kad mano pasisakymas gali skambėti kiek piktokai, tačiau sunku išvengti sarkazmo, kai vienas iš savininkų, turintis net kelis traktorius, man pareiškė, jog esu kvailas, pasirinkęs mediko kelią ir mokęsis tuos dvylika metų, kad galėčiau suteikti profesionalią pagalbą vaikams.
„Ne tokį kelią pasirinkote“, – taip jis atsakė į mano pastabą, kad iki šiol nemačiau nė vieno skurstančio ūkininko, jeigu tik jis dirbo sąžiningai. Tuo tarpu tokių medikų matęs esu. Šis kalbintas ūkininkas pradėjo postringauti, kad veltui dirbau valstybei, reikėjo imtis privačios veiklos ir tuomet jau būčiau galėjęs turėti tą patį, ką turi jis. Tiesa, tam žmogui neaiškinau, jog kalba eina ne apie mane. Pats skųstis neturiu kuo, nes mano mediko karjera buvo puiki, o ir sėkmės turėjau pakankamai, kad galėčiau jam nepavydėti. Čia kalbėjau už tuos, kurie nuo pradžios iki galo yra gydytojai ir žino, kaip tą darbą daryti geriausiai. Jie irgi turi poreikių, norų ir svajonių, bet kažkodėl niekas šiai ypač svarbiai grupei nesiūlo nuolaidų, kompensacijų ir kitokių lengvatų.
Dar blogiau. Jie net neturi kaip efektingai streikuoti. Tarp kitko, jeigu medikai imtų kelti reikalavimus ir su pacientais lovose išvažiuotų į Vilniaus Gedimino prospektą, traktorių savininkai būtų pirmieji, kurie pasmerktų juos už tokį baisų elgesį. Juk čia pacientai! Taip negalima!
Štai čia jau nesutikčiau. Pacientai lovose yra tie patys traktoriai, tik kitokiu pavidalu, o už pacientų priežiūrą irgi moka mokesčių mokėtojai. Jeigu traktorius Gedimino prospekte yra mūsų žemės ūkio griūties simbolis, tai kas yra pacientas reanimacinėje lovoje arba neišnešiotas naujagimis inkubatoriuje? Tai sveikatos sistemos sistemos griūties simboliai, kurie yra verti važinėtis pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis.
O dabar mano paskutinis kirtis. Visi matome, kaip valstybei reikia lėšų krašto apsaugai finansuoti. To reikia ne man, o tam, kad artimiausius dešimtmečius po laukus galėtų važinėti tie tikrai nuostabūs ir puikūs traktoriai. Lėšų reikia tam, kad kokie kadyroviniai vyrukai, atėję į mūsų žemę, nesusikrautų tų traktorių kaip karo grobio ir neišsivežtų į savo valdas, kuriose tokių stebuklų nėra matę.
Keliami reikalavimai skurdina valstybę ir mažina jos gynybines galimybes. Tai reiškia, jog auga tikimybė ateityje neturėti jokios galimybės dirbti žemę. Tai kur tas ūkininkų sąmoningumas ir gebėjimas logiškai mąstyti? Šių dalykų nepastebiu.
Nors mano pozicija nėra pučianti į vieną pusę su ūkininkais, per daug nesijaudinu. Sausio 13-ąją, kai prie LRT būstinės rusų kariuomenė automatų buožėmis daužė mus ir pastatą okupavo, daviau sau pažadą, kad atgavus laisvą žodį niekuomet daugiau nebijosiu kalbėti. Tad jeigu viena pusė gali reikšti savo nuomonę, laužyti Vilniaus gatves ir parkuotis ten, kur vilniečiams niekuomet nebus galima, vadinasi, teks ištverti ir mano pasisakymus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.