Žmonės, sujautrinti situacijos, ne tik nori teisingumo bei saugumo medikams (kas šiaip yra labai puiku), bet ir juokauja, kad pats metas jiems kabinete ar greitosios pagalbos automobilyje pradėti laikyti beisbolo lazdą ar elektrošoką. Lygiai taip pat audringai reagavo ir politikai, kurie bandė rasti būdų, kaip kovoti su metai po metų besitęsiančiu smurtu prieš medikus.
Kadangi pats dirbau su pacientais, man kiek drąsiau kalbėti šia tema. Per tuos ilgus metus tikrai mačiau ne švelnių bei pūkuotų žmonių kuopą, bet tikrus, nuostabius pacientus, kurie ir girti buvo, ir nenorėjo laikytis ligoninės režimo, ir dar daiktus mėtė į mane ar kitą personalą. Po šių žodžių taip ir jaučiu, kad dalis kolegų iškart sakys, kad lengva mums, psichiatrams, komentuoti, nes tai juk tipinis mūsų pacientų elgesys. Kas jau kas, o psichiatrai tikrai jau turi būti prie to pripratę ir puikiai mokėti su tokiais žmonėmis tvarkytis. Kitaip tariant, šie specialistai turi antgamtinių galių ir neima tokio pacientų elgesio į širdį.
Dairantis po pasaulio ligonines ir priėmimo skyrius teko suvokti, kad visur būna agresyvių pacientų. Jų pilna. Tai neišvengiama ir tai nėra išskirtinai Lietuvos problema. Mums tiesiog reikia mokėti šiek tiek geriau su tuo tvarkytis.
Tiesą pasakius, mane vis dar stebina, kai greitosios medicinos pagalbos paramedikas skundžiasi, jog atvykęs į iškvietimo vietą jis randa palaidą agresyvų šunį, tačiau vis tiek yra priverstas kažkaip patekti pas pacientą, kad ir sklęsti oru. Čia, žinoma, ironizuoju, tačiau iš savo pusės visuomet sakiau ir dar sakysiu, kad tikrai to nė vienas medikas neprivalo daryti. Esant nesaugiai aplinkai, kuri patį paramediką stato į pavojų, jis pagalbos suteikti neprivalo.
Puikiai suprantu, kad tai gali skambėti ciniškai, tačiau mes pagaliau turime išmokti ne tik reikalauti kokybiškos pagalbos, bet ir parodyti šiek tiek empatijos tiems, kurie mus gelbėja. Medicinos darbuotojai privalo turėti saugią aplinką ir niekas negali reikalauti iš medikų elgtis kitaip. Miręs ar sužalotas medikas negalės suteikti jokios pagalbos nei tam, pas kurį tąkart atvyko, nei kitiems.
Jeigu norime sveikų, susikaupusių ir gerai savo darbą atliekančių specialistų, pradėkime nuo būtiniausio dalyko – saugios aplinkos kūrimo. Kaip tai padaryti, kai vien priėmimo skyriai yra pilni „stebuklų“? Ten atvežami žmonės, kuriems dėl ūmios ligos, įvairių traumų teko keisti savo planus ar tiesiog atsisakyti kai kurių gyvenimo malonumų. Sutikite, kad retas kuris jaučiasi laimingas, patekęs į ligoninę. Na, nebent tai jau visai apleistas žmogus, kuriam gydytojai yra daug artimesni negu jo artimieji. Tačiau čia jau kiek kita tema. Vis dėlto, žmonės priėmimo skyriuose dažniausiai nebūna tie šilkiniai bei medikui gero linkintys: jie atvyksta nusivylę, kenčiantys skausmą, nepatenkinti ir pikti, nes reikia ilgai laukti tolimesnės pagalbos.
Tačiau yra dar vienas tipas pacientų. Jie ne tik ligoniai. Jie tokie, kurie „viską žino geriau“ už profesionalus, kurie šiaip jau mokėsi daugelį metų, kad galėtų dirbti šį darbą. Ką daryti su tokiais veikėjais? Jeigu turite konfliktų valdymo įgūdžių, galite pabandyti tokią personą nuraminti, tačiau jei nedrąsu imtis šios atsakomybės, tam visuomet yra policija. Medikai neprivalo suteikti pagalbos agresyviems žmonėms, nes tai juos stato į pavojų. Tiesą sakant, per savo mediko karjerą ne vieną kartą esu pats savo „didvyriui“ pasakęs, kad jis turi du kelius: nusiraminti ir tuomet mes toliau galėsime spręsti problemą arba tiesiog kviečiu policiją, o tuomet jau teks aiškintis kitoje vietoje, kuri tikrai nebus labai svetinga.
Prieš tai užsiminiau apie medikus ir konfliktų valdymo įgūdžius. Kas tai yra? Mielai papasakosiu vieną būdą, kuris nutiko realybėje. Mano kolegė padarė avariją: savo kukliu automobiliu kaukštelėjo gana įspūdingą džipą, iš kurio iššoko trys augaloti vyrukai. Jie buvo ne tik įsiutę dėl nutrauktos kelionės, bet dar ir aiškiai pasirengę moterį kone sumalti į miltus dėl apgadinto automobilio. Be viso to, vyrai kalbėjo rusiškai, o jaunoji kolegė tą kalbą buvo labiau girdėjusi keiksmažodžių pavidalu, nei turėjo realių kalbos įgūdžių. Šioje stresinėje situacijoje ji susikaupė ir, žiūrėdama į akis pačiam agresyviausiam šauniosios trijulės veikėjui, pasakė: „Aš matau, kad jūs labai pykstate ant manęs.“
Turiu pasakyti, kad tai yra gana standartinis būdas reaguoti į agresorių. Mano kolegei tuo metu atrodė, kad toks klausimas tikrai baigsis mažų mažiausiai kumščių kruša, tačiau įvyko priešingai. Pirmiausia ji pamatė to vyruko veide nuostabą, tada vėl srautą žodžių, jog jis tikrai pyksta dėl „bobos“ apgadinto automobilio. Kolegei tuo metu jau buvo aišku, kad vyro tonas keičiasi, tuo pat metu, žinoma, keitėsi visos kompanijos nuotaika ir tuomet ji pradėjo valdyti situaciją.
Per valandą viskas buvo suderinta, užpildyti reikiami dokumentai, o pabaigoje trijulė moteriai net palinkėjo gero kelio. Konfliktas baigėsi. Kai pasakojo šią istoriją, kolegė džiūgavo, kad konfliktų valdymo technika tikrai veikia. Kad suvaldytų tris įsiutusius vyrus, jai nereikėjo nei beisbolo lazdos, nei elektrošoko. Užteko laiku ištartų žodžių ir tinkamai įvardytos emocijos.
Tai, žinoma, tik vienas pavyzdys, kaip galima spręsti konfliktus, tokių metodų yra gerokai daugiau ir juos galima panaudoti bent iki tol, kol atvyks pagalba, ir būtent todėl, jog per gyvenimą ne kartą yra tekę susidurti su konfliktų valdymu, esu įsitikinęs, kad nereikėtų nuneigti jų naudos. Tiesą pasakius, apsauga, beisbolo lazdos ar kitos priemonės taip pat nesuteikia garantijų, kad bus išvengta girtų ar nelabai palankiai medikų atžvilgiu nusiteikusių asmenų agresijos. Šioje vietoje negalime tikėtis, jog politikai, ministrai ar dar kas nors padės medikui konflikto metu. Veikti reikia čia ir dabar, todėl to reikia mokytis.
Didelis visuomenės ir kai kurių politikų noras išorėje ieškoti pagalbos konfliktų valdymui kartais nėra toks jau prasmingas ir žavus, kaip gali pasirodyti teoriškai. Visų pirma, turime mokytis valdyti savo, o paskui jau ir aplinkinių emocijas. Be to, reikia dar kartą pasikartoti, kad smurtautojams bei kitiems ypač agresyviems pacientams paslaugų teikti niekas neprivalo, nes tai pavojinga tiek medikui, tiek kitiems žmonėms.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.