Liudas Mažylis. Kaip vertinti Lukašenkos režimą karo Ukrainoje kontekste?

Pirmosios Europos Sąjungos (ES) sankcijos Baltarusijai buvo pritaikytos dar beveik prieš 30 metų. 2024 metų liepą sukaks 30 metų nuo tada, kai Aliaksandras Lukašenka uzurpavo valdžią Baltarusijoje. Per tą laiką ES valstybės investavo daug politinio ir diplomatinio kapitalo bandydamos užmegzti ilgalaikį dialogą su pilietine visuomene bei transformuoti Baltarusiją ir jos politinę sistemą pagal demokratinius principus. Tačiau dėl pastarųjų metų geopolitinių aplinkybių, o konkrečiai – Rusijos invazijos į Ukrainą, šiandien reikia pripažinti, kad Vakarų šalys turi mažai įtakos Minske, kadangi A. Lukašenkos autoritarinis režimas pavirto tiesioginiu Kremliaus politikos „įkaitu“ ir vykdytoju. Kita vertus, Minsko režimas tapo dar pažeidžiamesnis dėl per didelės ekonominės bei politinės priklausomybės nuo Maskvos, todėl augantis ekonominis bei diplomatinis spaudimas Rusijai bei jos potencialus pralaimėjimas Ukrainoje neišvengiamai paveiks ir A. Lukašenkos saugumą.

Akivaizdu, kad A. Lukašenkos režimas ne savo noru buvo įtrauktas į karą, o dėl egzistuojančios politinės, energetinės ir ekonominės priklausomybės, kuri po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų palaipsniui tik augo. Jei A. Lukašenkos režimas ir neturėjo militaristinių ambicijų, tai žūtbūtinis jo noras vis tiek „prisitaikyti“ neišvengiamai atvedė jį į karo kelią. Atsargus balansavimas tarp Rytų ir Vakarų leido A. Lukašenkai be jokių didesnių politinių įsipareigojimų ramiai įsitvirtinti šalyje bei konsoliduoti valstybės valdymo aparatą. Tačiau jau po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų, per kuriuos ir kilo pati rimčiausia egzistencinė grėsmė A. Lukašenkai, Minskas prisijungė prie beveik visų Kremliaus parengtų posovietinės politinės, saugumo ir ekonominės integracijos programų. Už lojalumą Minskui Rusija atsilygina pigia energija, naujomis paskolomis, atidėtu ankstesnių paskolų grąžinimu, pavyzdžiui, už Astravo atominės elektrinės projektą, bei kitomis paramos formomis. Žinoma, reikia pripažinti, kad ne tik retorika, bet ir konkretūs veiksmai iš Minsko nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios kelia nerimą. Pavyzdžiui, nuo 2023 m. vasaros A. Lukašenka teigia, kad Baltarusijoje yra dislokuoti Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai. Iš ES ir Vakarų valstybių pusės reakcijų į tai, deja, kaip ir į tikslines sankcijas karininio industrinio komplekso asmenimis, nebuvo sulaukta. Dar praėjusių metų balandį dėl Rusijos taktinio branduolinio ginklo dislokavimo Baltarusijoje raštu kreipiausi į Europos Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai – Josepą Borrellį. Tuo metu Europos Komisija patikino, kad Baltarusijos tolesnė situacijos eskalacija lems tvirtą ES atsaką. Tačiau reikia prisiminti, kad paskutinis ekonominių sankcijų paketas Baltarusijai buvo priimtas 2023 m. liepą, tai yra, irgi maždaug prieš metus. A. Lukašenka naudojasi tuo, kad Vakaruose ne visada Baltarusija pabrėžiama kaip dar viena atskira karo prieš Ukrainą dalyvė, kadangi ji tiesiog dažnai darbotvarkėje automatiškai prijungiama sprendžiant Rusijos sustabdymo klausimus.

Nors Baltarusija ir Rusija yra glaudžiausiai integruotos šalys, jų interesai bei santykių dinamika skiriasi. Todėl ir priemonės, skirtos A. Lukašenkos režimui paveikti, turi būti traktuojamos atskirai, o ne sumestos į krūvą kartu prie sankcijų Rusijai. Baltarusija suteikia karinę infrastruktūrą bei logistiką Rusijai, taip leisdama jai daryti išpuolius prieš Ukrainą. Dėl to reikia bandyti taikyti reguliarų diplomatinį spaudimą bei sankcijas Baltarusijai kaip tiesioginei karo dalyvei Ukrainoje. Kadangi Baltarusijos ekonomika nėra tokio dydžio, kaip Rusijos, taikomų sektorinių sankcijų poveikis jai turėtų būti daug labiau jaučiamas. Pavyzdžiui, Europos Komisija planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams, siekdama sumažinti šių šalių pigių grūdų ekonominį poveikį ES rinkoje bei apsaugoti Bendrijos ūkininkus. Padidinti muitai būtų taikomi grūdams, aliejinių augalų sėkloms ir kitiems importuotiems produktams iš Rusijos ir Baltarusijos. 2023 m. Baltarusija į ES eksportavo nedidelį kiekį grūdų, aliejinių augalų sėklų ir jų gaminių, iš viso 610 tūkst. tonų, kurių vertė – 246 mln. eurų. Santykinai suma nėra didelė, tačiau bet kokie pinigų srautai, keliaujantys į Baltarusiją, prisideda prie karo Ukrainoje. Komisija teigia, kad tarifai ES vidaus grūdų rinkoje duos tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos, tačiau reikia pripažinti, kad būtent sektorinės sankcijos pasiųstų rimtesnį signalą šioms autoritarinėms šalims, kurios naudojasi trečiųjų valstybių maisto trūkumu kaip pretekstu grūdų (bei trąšų) eksportui.

Taip pat Baltarusija padeda Rusijai apeidinėti sankcijas per tarpininkus kitose šalyse, registruojant fiktyvias bendroves Europoje. Todėl Europos Parlamente 2024 m. kovo 12 d. priėmėme su valstybėmis narėmis suderintą direktyvą dėl baudžiamosios atsakomybės už ES sankcijų pažeidimus ir jų vengimą. Joje buvo nustatyta bendra pažeidimų apibrėžtis ir minimalios sankcijos už pažeidimus. Direktyvoje bandoma užtikrinti, kad bausmės už sankcijų pažeidimus ir jų vengimą būtų atgrasančios, nes ne visose valstybėse narėse už tai yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Svarbu pabrėžti, kad naujoje direktyvoje teisėjams bus suteikta daugiau įvairių priemonių bausti pažeidėjus. Be tyčinių pažeidimų už prekybą ginklais ar dvejopo naudojimo prekėmis bus baudžiama ir dėl įmonių aplaidumo.

Vis dėlto, Rusijos ir Baltarusijos interesai nėra vienodi, o santykiai nėra simetriški, todėl vienas iš sankcijų tikslų privalo būti Baltarusijos ištraukimas iš Rusijos globos. Vakarai turėtų ir toliau spausti Rusiją, kad ši iš Baltarusijos išvežtų savo taktinius branduolinius ginklus. Žinoma, privalome ES viduje diskutuoti dėl Baltarusijos ir jos ateities, kadangi ji yra neatsiejama nuo Europos geopolitinio saugumo. Tačiau dabartiniai Minsko režimo nusikaltimai – tiek šalies viduje prieš paprastus gyventojus, tiek prieš Ukrainą – privalo nuolatos būti viešinami, o A. Lukašenka ir jo artima aplinka – toliau sankcionuojama.