Siekiant sudrumsti kontekstą, diskusijon įveliama dar keletas „kintamųjų“: Europos Komisijos nario portfelio pobūdis, jo hipotetinis svoris, komisaro kandidatūros pateikimo tempas (valstybės, kurios pateiks anksčiau, esą išsidalinsiančios svarius postus, liksią tik menkaverčiai), Prezidento prievolė grąžinti „politinę skolą“ kairiajai opozicijai už paramą jį išrenkant Prezidentu, EK pirmininkės prašymas teikti du, skirtingų lyčių, atstovus... Kad šioje argumentų maišalynėje Seimo opozicijos narės ir nariai įsijaučia „parinkinėti“ neva tinkamiausią Lietuvai eurokomisarą – nestebina, nors ir nuskamba kaip tam tikras konstitucinis analfabetizmas.
Bet apie viską iš eilės.
Dėl Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo. Konstitucinis Teismas dar 1998 metų sausio 10 dienos Nutarime situaciją po Prezidento rinkimų įvardijo kaip „mandagumo“ procedūrą: Prezidento pareiga yra išsiaiškinti, ar Vyriausybė tebeturi Seimo pasitikėjimą, pasiūlant to paties Ministro Pirmininko kandidatūrą (kas jau yra įvykę Ingridos Šimonytės atžvilgiu), ir patvirtinti Vyriausybės sudėtį. Nuo to momento Vyriausybė iš naujo įgyja įgaliojimus veikti.
Suprantama, Prezidentas gali pareikšti savo nuomonę dėl vieno ar kito ministro tinkamumo eiti pareigas iki naujos Vyriausybės suformavimo po spalį vyksiančių Seimo rinkimų. Bet tai tebūtų Prezidento nuomonė. Ministrė Pirmininkė pateiks dekretą su ministrų pavardėmis, o Prezidentui derės pritarti.
Dabar dėl komisaro (t. y. Europos Komisijos nario) skyrimo.
Į šią procedūrą įjungta daug veikėjų. Europos Komisijos pirmininkė apibrėžia komisarų atsakomybės sritis, o 26 valstybių vyriausybės, konsultuodamosi su ja, teikia konkrečias komisarų kandidatūras. (26, nes Vokietija jau turi atstovę – Komisijos pirmininkę). Siekdama lyčių balanso, naujai dar penkeriems metams paskirta Ursula von der Leyen paprašė teikti po du skirtingų lyčių kandidatus. Na, neteko girdėti, kad valstybių vyriausybės labai paisytų šio prašymo. Lietuva jo tenkinti negalėtų jau vien todėl, kad su Prezidentu reikia suderinti bet kurios lyties (!), tačiau tik vieną kandidatą.
Tai formaliai. O neformaliai – kandidatūrų derinimas kaip tik dabar, ir nenutrūkstamai, vyksta.
Dėl kandidato nuo atskirų valstybių pateikimo „tempo“. Pateikimo terminas yra rugpjūčio 30 diena. Peršama nuomonė, jog svarbu, „kas pirmesnis“, o paskui esą liksią tik „prasti“ portfeliai. Man, turinčiam tam tikrą europarlamentaro patirtį, ta nuomonė atrodo naivoka.
Kaip įvertinti portfelio „svorį“? Tie, kurie gilinosi į Europos integracijos istoriją, prisimins, kad Prancūzija nuosekliai ignoruodavo komisaro portfelio „svarbą“, pabrėždama, kad komisaras atstovauja ne valstybei, o prisiekia paisyti visos Europos Sąjungos (ne savo valstybės!) interesų. O jei dar iš mano paties kadencijos patirties – tai Stella Kyriakides, atsakinga už sveikatos sritį, visai neatrodė būsianti lemtingai „svarbi“, o įsisiautėjus koronaviruso pandemijai, netruko tapti Europos Komisijos „veidu“...
Ne visai tikslus ir dabar pas mus vyraujantis teiginys dėl komisaro kandidatūros pateikimo tempo. Atsiverskim euronews.com. Ten apžvelgtos ne tik formaliai pateiktos, bet ir neformaliai svarstomos komisarų kandidatūros. Atsiverskite. Ten neaiškios tik dviejų valstybių – Bulgarijos ir Kipro – kandidatūros. Svarstomas Lietuvos kandidatas – Gabrielius Landsbergis, jam numatomas plėtros arba gynybos komisaro portfelis. Pabrėžiama, kad kandidatūrą remia (nors procedūriškai tai nėra svarbu) Europos liaudies partijos pirmininkas Manfredas Weberis. Žinoma, čia pat euronews.com papildo, kad ši kandidatūra dar nėra duotybė, kad svarbu ir Lietuvos Prezidento pozicija. Laukiam!
Be to, neturime pamiršti, kad EK pirmininkei įvardijus Komisijos sudėtį, Europos Parlamente vyks kiekvieno kandidato klausymai, kurių metu EP nariai galės pateikti kandidatams klausimus. Ir tikrai nebus taip, kad Europos Parlamentas be trikdžių pritars visoms kandidatūroms. Gali būti (ir paprastai taip būna), kad viena kita kandidatūra europarlamentarams neįtiks, ir tada teks derinti naują kandidatą iš vienos ar kitos valstybės. Taigi procedūros nėra paprastos.
Ir pagaliau – dėl spekuliacijų apie Prezidento „skolą“ tai centro kairės partijai, esą „atvedusiai“ jį į rinkiminę pergalę. Tik ar būta skolos, ar yra už ką grąžinti? Ar taip jau drausmingai pirmajame ture tasai elektoratas sumetė už Gitaną Nausėdą? Neatrodo. O ir skolos grąžinimo „forma“ būtų įdomi: žūtbūt blokuoti vieno konkretaus, visiems žinomo asmens kandidatūrą!
Taigi, mano nuomone, abi aptarinėjamos procedūros – ir pavedimas Vyriausybei eiti pareigas po įgaliojimų grąžinimo, ir Europos Komisijos nario nominavimas – yra vieno ir to paties galių vektoriaus. Abiem atvejais Prezidentas turi prievolę paklusti šiuo momentu susiformavusiai ir tebeišsilaikančiai partijų daugumai. Tad privalo teikti jų siūlomą EK narį. Privalo ir pavesti Vyriausybei toliau eiti pareigas. Nei konstituciškai, nei politiškai čia nėra erdvės svarstyti apie kokius nors „mainus“. Nebent Prezidentas tyčia siektų nestabilumo – bet kam jam tai?!
Apie tai, apie ką galėjo kalbėtis Prezidentas su Ministre Pirmininke, norėčiau savo įžvalgą pateikti ir aš. Jei kalbėtasi apie sklandų institucijų darbą, ir rimtai – tai jie galėjo aptarti ir vieną iš situacijų, kuri eventualiai susiklostys po Seimo rinkimų. O ką, jei susiformuos dauguma, kuri dar kartą pasiūlys į premjerės postą Ingridą Šimonytę?.. Tad būtų visai konstruktyvu apie tai pasitarti jau dabar. Va tada, po Seimo rinkimų, Prezidentas turės konstitucinių galių paveikti ministrų parinkimo procesą. Tai kodėl to neaptarti jau dabar?! Tai būtų ir pagal Konstitucijos raidę, ir pagal jos dvasią. O jei norite pakylėtų palyginimų – tai ir pagal Vasario 16-osios Akto dvasią.