Daugybei piliečių patinka gerovės valstybės idėja, bet ne visiems aišku, kad būtina tokios valstybės raidos sąlyga yra demokratija. Politinis chuliganizmas yra grėsmė demokratijai, taigi ir gerovės valstybei.
Šiaip gatvės chuliganai kartais smaginasi išversdami ar padegdami šiukšliadėžes ir taip užteršdami viešąją erdvę, išreikšdami savo neapykantą visuomenėje galiojančioms taisyklėms. Jei tokius pavyksta sulaikyti, už piktybišką tvarkos pažeidimą tenka mažų mažiausiai sumokėti baudą arba paplušėti prie viešųjų darbų.
Politiniai chuliganai elgiasi labai panašiai – jie išverčia savo pridvisusias, neapykantos kalbos kupinas idėjų šiukšliadėžes ir taip užšiukšlina viešąją erdvę, kad normaliai diskusijai apie rimtas problemas ir skirtingus jų sprendimo būdus, racionalių idėjų konkurencijai tiesiog nelieka vietos. Ar kokia nors atsakomybė už tai numatyta? Juk tai nei daug, nei mažai, o tikras veikimas prieš demokratiją.
Tai kas, kad, pavyzdžiui, Remigijų Žemaitaitį Konstitucinis Teismas pripažino sulaužius priesaiką ir kursčius neapykantą. Beje, antisemitizmas yra viena iš politinio chuliganizmo apraiškų. Bet buvusiam Seimo nariui nusispjauti ir ant Konstitucinio Teismo, ir ant Konstitucijos. Truputį keista, kad Konstitucinio Teismo sprendimas Vyriausiajai rinkimų komisijai nepasirodė pakankama priežastis bent suabejoti, ar šį veikėją ir jo partiją dera registruoti rinkimams. Panašu, kad teisinių instrumentų užkardyti politiniam chuliganizmui beveik neturime. Nors tokia veikla yra tiesiogiai nukreipta prieš konstitucinę santvarką.
Ar turime kokių nors kitokių įrankių?
Lietuva nėra vienintelė demokratinė valstybė, susidurianti su kylančia radikalizmo banga, ir senos demokratijos ieško būdų radikalių veikėjų įtakai apriboti. Teisinių priemonių ir ten ne per daugiausia, nors ir Vokietijos, ir Prancūzijos specialiosios tarnybos jau atseka Kremliaus finansinį pėdsaką. Bet šalia to rimtos politinės partijos solidarizuojasi, įsipareigodamos nesudaryti jokių koalicijų su radikalais. Hitleris andai atėjo į valdžią demokratinių rinkimų keliu, ir vokiečių politikai istorijos pamoką atrodo išmokę. Kas trukdo Lietuvos partijoms ir politiniams lyderiams susitelkti ir apsaugoti šalį nuo politinio chuliganizmo ir galimų jo pasekmių visos visuomenės pažangai?
Tereikia politinės valios.
Bet ne mažiau reikia ir pilietinės valios. Baisiausi dalykai istorijoje, prasidėję nuo neapykantos kurstymo kalbų ir išvirtę sunkiai įsivaizduojamo masto žudynėmis, yra nutikę ne dėl to, kad blogis toks galingas ir išradingas. Blogis įgyja įtaką tada, kai šiaip jau geri ir darbštūs žmonės abejingai stebi kylančią grėsmę, tardami, kad nesidomi politika, kad tai – ne jų reikalas.
Grįžtant į Lietuvos šiandieną, viltingai nuteikia pusantro šimto kultūros ir mokslo žmonių kreipimasis į politikus, taip pat ir į Prezidentą, kuriam kaip Konstitucijos garantui tenka ypatingas vaidmuo – aiškiai įvardyti radikalizmo pavojų. Jo kreipimasis į savo rinkėjus būtų ne mažiau svarbus už solidžią kalbą Jungtinėse Tautose. Primindami Prezidentui šią pareigą, dokumentą pasirašė įvairiausių pažūrų ir politinių preferencijų žymūs žmonės, kuriuos vienija rūpestis, kad radikali banga, nusitaikiusi į žemiausius publikos jausmus – pavydą, neapykantą, godumą, neišmanymą, – nenubrauktų visos nepriklausomos Lietuvos žmonių pastangomis kurtos sėkmės istorijos.
Galima pagirti ir profesionalią žiniasklaidą, kuri gerokai subrendo nuo Vytauto Šustausko laikų, kai pasikikendami išaugino „ubagų karalių“. Žurnalistų bendruomenė puikiai suvokia, kad radikalų bent kiek geresnis pasirodymas rinkimuose gresia Lietuvai tarptautine izoliacija, visai kaip Rolando Pakso laikais. Turbūt nereikia aiškinti, kad Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste mūsų tarptautinis patikimumas yra ne mažiau svarbus už gynybinius pajėgumus.
Prieš keletą metų atrodė nerealu nutraukti Rusijos propagandinių kanalų retransliavimą Lietuvos teritorijoje. Šiandien efektyviai blokuojame šią hibridinio karo mašiną, maitinamą milijardais. Apklausos rodo, kad pavyko apsaugoti didelę dalį nelabai kritiškai vertinančių informaciją mūsų piliečių. Būtent pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams politinis chuliganizmas yra žymiai pavojingesnis negu visi Rusijos propagandos kanalai kartu sudėjus. Toks forsuotas protų nuodijimas įmanomas dėl vis dar didelės socialinės ir ypač kultūrinės atskirties (Lietuva čia – jokia išimtis, su ta pačia problema susiduria ir demokratijos forpostu laikomos JAV).
Neatrodo perspektyvu ginčytis su melagienų ir klaidinančių išvedžiojimų srautu. Aktyviausių Remigijaus Žemaitaičio ar Eduardo Vaitkaus bendrininkų taip pat nepakeisime. Ne taip svarbu, kiek ir kaip dar primeluos Remigijus ar kiek klaidinančių išvedžiojimų pričiulbės ponia Agnė, akivaizdu, kad politiniai chuliganai nei gilinasi į tikras problemas, nei turi pasiūlymų, kaip jas spręsti. Turime padaryti viską, kad tokio mulkinimo aukų būtų kiek įmanoma mažiau. Labai tikiuosi, kad kreipimąsi pasirašę inteligentai vien parašu neapsiribos. Tikiuosi, kad ir rimtųjų partijų politikai, kurie turi rimtų pasiūlymų, taip pat susimobilizuos visos Lietuvos visuomenės labui.