Lukas Tamulynas. Kodėl Remigijus Šimašius valosi kojas į darbuotojų teises?

Nedaug žmonių (bent jau kol kas) pastebėjo, kad Vilniuje piketuoja miesto viešojo transporto darbuotojų profesinės sąjungos. Ne viena, ne dvi, o visos penkios. Tiek jų ir yra „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) įmonėje, nors vis dar Vilniaus meras Remigijus Šimašius bandė suklaidinti visuomenę ir teigė, kad piketuoja tik viena profesinė sąjunga, tik keli suklaidinti žmonės.

Na taip, žmones, matyt, suklaidino faktas, kad jų algalapiuose atlyginimas sumažėjo apie 150 eurų, vietoje penkių darbo ir dviejų poilsio dienų atsirado šešios darbo dienos, o pietūs tapo prabanga, kurios tiesiog nebeliko. Neranda Vilniaus meras laiko ir susitikti su savo miesto žmonėmis, nors jie piketuoja ir dieną, ir naktį lauke esant 4 laipsnių temperatūrai. Piketuoja, jei galima taip sakyti, jo kieme – savivaldybės prieangyje, Europos aikštėje. Neranda laiko, nors kelis kartus pats skubiu žingsniu praėjo pro piketuotojų palapines. Suprantu, ne Reformatų skveras ir ne juostelės perkirpimas dar vieno „stiklainio“ projekte, bet tai gyvi žmonės. Žmonės, kuriems jis turėtų atstovauti.

Tad šiandien pašnekėkime apie nužmogėjimą ir Remigijų Šimašių, apie Laisvės partiją, kuriai svarbus tik kelių žmonių džiaugsmas, ir apie darbuotojų teises bei kodėl į jas valomos kojos.

Tam, kad galėtume šnekėti apie Vilniaus mero ir visos miesto administracijos veiksmus, ir kad jie tikrai valosi kojas į darbuotojų teises, reikėtų pasakyti, kokie tie mistiniai darbuotojų reikalavimai, kuriuos meras apibūdino kaip „politikavimą“ ir kelių veikėjų fantazijas. Oficialūs reikalavimai yra tokie: nutraukti darbo sąlygų bloginimą (nutraukta kolektyvinė sutartis, suminė darbo valandų apskaita, atlyginimų mažėjimas net 150 eurų, 6 dienų darbo savaitė), laikytis Darbo kodekso ir leisti vairuotojams pietauti, padidinti darbo užmokestį 10%.

Dar vienas nebylus reikalavimas – užtikrinti, kad vairuotojai neturės pažeidinėti kelių eismo taisyklių. Toks absurdiškas, bet kartu labai realus reikalavimas. Šiuo metu viešojo transporto grafikai yra sudaromi taip, kad spėti pasiekti stoteles, ypatingai piko metu, laiku, neviršijant greičio, yra misija neįmanoma. Nepasiekus jų laiku ir gavus skundą, vairuotojui išrašoma bauda, 50 eurų nuo atlyginimo. Todėl kai kitą kartą būsite nepatenkinti vairuotoju, nes jis per daug skuba ar nepalaukia jūsų stotelėje, savo pyktį turėtumėte nukreipti į bendrovės vadovybę, kuri, atrodo, tik ir stengiasi visais įmanomais būdais sukompromituoti Vilniaus viešojo transporto vairuotojus. Gal tiesiog tam, kad galėtų viską atiduoti privatininkams? Juk jie yra žmonės, kurie nori džiaugtis.

Privatūs vežėjai jau ir dabar dalyvauja veždami keleivius. Jie dalyvauja konkursuose dėl maršrutų ir kartais laimi. Viskas čia būtu gerai, jei ne priežastys, kodėl šie privatūs vežėjai konkursus laimi. O jos truputį primena tai, kas rodoma „Fūrų verguose“.

Dalis atlyginimo mokama už kilnojamą darbo pobūdį, taip legaliai apeinant mokesčių sistemą ir nesumokant mokesčių bei susimažinant kaštus, sumažinant kainą ir laimint konkursą. Savivaldybei viskas ir čia atrodo gerai. Gal nesumokėti mokesčiai R. Šimašiui yra gero tono ir verslumo ženklas? Gal todėl, mažinant algas vairuotojams (jų, be kita ko, dabar pradėjo trūkti, todėl siūloma po 50 eurų tam, kas, kaip sako patys vairuotojai, išdurs draugą ir atves į šitą galerą) kuriami nauji etatai administracijoje, joje keliami atlyginimai (neseniai ieškota vadovo už 9 tūkst. eurų; suma, žinoma, dar be priedų), perkamos efektyvinimo studijos už 62 tūkstančius eurų. Toks jau tas Laisvės partijos džiaugsmas, dažniau aplankantis vadovus nei darbuotojus.

Apie VVT problemas galima būtų dar bent 1000 žodžių parašyti, bet tada nebūtų vietos paaiškinti, kodėl vienas iš Laisvės partijos vadovų ir didžiausių žvaigždžių Remigijus Šimašius yra empatijos stokojantis politikas iš, deja, mažosios „p“. Deja, nes vilniečių pasitikėjimas juo tikrai buvo nemažas.

Į Vilniaus merą viešojo transporto darbuotojai kreipėsi ne kartą ir ne du. Ir jam, ir „Vilniaus viešojo transporto“ vadovybei buvo įteikti daugiau nei 1100 darbuotojų parašai su prašymu juos išklausyti. Net ir dabar vykstančio piketo oficialus reikalavimas yra prašymas ir skamba jis taip: „Prašome Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių susitikti su bendrovėje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis“.

Meras visus kartus buvo kurčias prašymams. Nematė, negirdėjo ir eidamas pro darbuotojų palapines, spaudžiant rudeniškam šaltukui ir pučiant vėsiam šiaurės vėjui. Nebūtina sutikti su žmonių reikalavimais, kad turėtum padorumo ir empatijos išklausyti savo miestiečius. Užuojauta ir supratimas nereikalauja politinio išskaičiavimo, o tiesiog elementaraus žmogiškumo. Deja, bet Vilniaus valdantieji jo nepademonstravo.

Tačiau meras pastebėjo plakatus ir vaizdo įrašus internete, kurie jam labai nepatiko. Cituojant jį „ <...> be skrupulų panaudotas Laisvės partijos brandbookas [įvaizdžio vadovas, red. past.] antiagitacijai“. Posėdžio metu, jei teisingai supratau savivaldybės vadovą, skambėjo ir raginimai kūrėjus už autorinių teisių pažeidimus paduoti į teismą. Prisipažįstu – aš su bičiuliais kūriau šią vizualinę medžiagą. Labai lauksiu kvietimo į teismą, o kol kas pažadu ir toliau kurti satyrą bei parodiją tol, kol neįgausite žmogiškumo nors pasikalbėti su VVT darbuotojais.

Tai, kad naktimis šąlantys darbuotojai liko nepastebėti, tačiau dėmesį patraukė Laisvės partijos stiliumi paruošti plakatai rodo, jog žmonės šiai miesto administracijai visiškai nerūpi. Gal tai nulemta ir fakto, jog dabartinis meras trečios kadencijos nesieks, todėl asmeniniai reitingai nebėra tokie svarbūs.

Tad nenustebkite, jei kurią dieną visas Vilniaus viešasis transportas tiesiog sustos, nes dabartiniai „Vilniaus viešojo transporto“ vadovų ir miesto mero veiksmai gali nepalikti kitos išeities VVT darbuotojams. Tą dieną savo pyktį nukreipkite ten, kur jis ir turi būti nukreiptas – į Vilniaus merą, miesto valdančiuosius ir VVT vadovus.