M. A. Pavilionienė. Kam rūpi vaikų ugdymo kokybė?

Kodėl Lietuvos švietimo sistema iki šiol patiria bejėgiškumo konvulsijas, nuolatinių reformų kraujavimą, kurį stabdo švietimo robinzonai, mokytojai iš pašaukimo, humanistai ir švietėjai? Jų dėka mokiniai garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Jie augina naujas mokslo tyrėjų ir išradėjų kartas. Todėl reiškiu gilią pagarbą Lietuvos mokytojams, žinių šviesos puoselėtojams ir žmogaus tobulėjimo skatintojams.

Pirmas mano atsakymas, kodėl Lietuvos švietimo sistemai stinga nuoseklumo ir tam tikro stabilumo, dvasinės ir intelektinės ramybės kokybiškai ugdant mokinius, yra toks. Kas ketveri metai po Seimo rinkimų vyksta valdžios galių perskirstymas, skirtingų politinių partijų programų diegimas švietimo sistemoje ir naujų asmenybių atėjimas į švietimo Olimpą bei naujų ministrų ambicijų raiška.

Todėl Lietuvos politinės partijos nesugeba susitarti ir kurti vieningą, ilgalaikę, Lietuvos pažangai būtiną švietimo ir sveikatos strategiją bei jų įgyvendinimo planus. Nesuklydau sakydama „sveikatos strategiją“, nes norėjau pabrėžti ryšį tarp žmogaus sveikatos būvio ir dvasinės būsenos, ir perfrazuoti žinomą romėnų poeto Juvenalio mintį, jog sveika siela palaiko sveiką kūną.

Šiandien Lietuvos švietimo sistemą vis dar krečia karštinė, kurios priežastis – nuolatinės reformos: tautinės mokyklos idėjos, sovietinės mokyklos pertvarka, mėginimai mokymo programose įkūnyti dogmatišką, stereotipinį mąstymą, prisidengiant patriotizmo ir tautiškumo šūkiais. Ir mokyklos robinzonų pastangos diegti pažangias, kūrybiškumą skatinančias programas, ir mintys apie grįžimą prie vientisos mokyklos, kuri yra geografiškai artima mokiniui. Ir, žinoma, tai ir demokratinėje visuomenėje psichinę įtampą keliantys streikai mokytojų, kurių aistringuose reikalavimuose mažoka vietos kokybiško ugdymo reikalavimui.

Antras atsakymas yra toks – švietimo sistemoje priartėti prie idealų nepavyks tol, kol su mokiniais kalbėsime puse lūpų, kol mokiniams neatskleisime tiesos apie tai, koks prieštaringas yra žmogus ir kokia prieštaringa yra visuomenės tikrovė. Dabar tikriausiai galvojate: „Lengva jai sakyti, kai ji nėra pavaldi mokyklos direktoriui, savivaldybės merui ar švietimo tarybai, nepatiria tėvų, bažnyčios, vietos ar mokyklos bendruomenės įtakos.“

Tikrai suvokiu konkrečios aplinkos ir konkrečių individų pastangas daryti poveikį man, tačiau labiausiai esu veikiama savivokos, minties, kad, praradusi pagarbą sau pačiai, išduodama humanistines vertybes, žmogaus teises ir laisves, tikėjimą švietimu, paklusiu neišprususios visuomenės absurdui ir tapsiu apgailėtinu nieku, būtybe, kuri pati sutrypė savo gyvenimo prasmę ir davė pagrindą kitiems tą nieką trypti.

Dabar įrodysiu jums, kaip Lietuvos pedagogai ir edukologai aptakiai išsako tam tikras tiesas, remdamasi šių metų vasario mėnesio leidiniu „Švietimo naujienos“. Tačiau prieš tai klausiu, ar galima kurti kokybiško ugdymo sistemą, mokiniams pateikiant vienpusiškas žinias ir informaciją? Ar galima ugdyti pasaulio pilietį, šiuolaikinės visuomenės žmogų prisodrinant švietimą ir mokslą vien ideologinėmis sampratomis? Manau, negalima, nes vienpusiškos žinios ugdo riboto mąstymo, netolerantišką individą.

Nauja Lietuvos edukologijos universiteto dekanė Alvyra Galkienė teisingai pabrėžia, kad švietimu turime kurti demokratinę valstybę, tačiau taip ir neįvardija tų demokratijos principų, kurie saugo lyčių, socialinių grupių, šeimų lygybę, neigia žmonių diskriminaciją, homofobiją, neapykantą kitataučiams ir kitaminčiams bei prietarus, mąstymo dogmas, patyčias, smurtą.

„Švietimo naujienose“ aprašoma Švietimo ministerijos organizuota konferencija „Mokykla didėjančios įvairovės kontekste“, kurioje buvo kalbama apie migrantus, tautybių ir etninių, religinių grupių įvairovę, kurią turėtų priimti Lietuvos gyventojai. Tačiau, matyt, konferencijoje nebuvo pasakyta nė žodžio apie lytinę įvairovę, apie pagarbą Lietuvos kitokiems žmonėms ir būtinybę įveikti homofobiją, kuri daro gėdą Lietuvai kaip Europos Sąjungos narei.

„Švietimo naujienose“ buvo džiaugiamasi Kauno kolegijos studenčių projektu „Aukime sveiki, geri ir atsakingi“, kuriame buvo minima ir prekyba žmonėmis, tačiau žurnalo straipsnelyje nebuvo atskleistos prekybos žmonėmis esmės – sekso ir darbo vergija. Šypseną iššaukė projekto išvada – „mokiniai turėtų atsargiai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis“.

Žurnale minimi ir vaiko fizinės brandos procesai, pažymint, kad šie procesai sunkina mokytojų ir tėvų bendravimą su vaiku, tačiau niekur nesakoma, kad po 26 nepriklausomybės metų Lietuvos mokyklose neturime mokslu grįstos vaiko sveikatos, rengimo šeimai, lytiškumo ugdymo programos, kuri yra būtina tam, kad vaikai ir net jų tėvai suvoktų, jog be kūno, lytinės prigimties pažinimo neįmanomas daugiapusis dvasinio, emocinio, intelektinio pasaulio pažinimas. Jog be lytinės tapatybės suvokimo neįmanomas asmenybės tapatybės suvokimas.

Aš turiu viziją: mokytojai šturmuoja Švietimo ministerijos pastatą, reikalaudami pažangios vaiko fizinės, psichinės, lytinės raidos atskleidimo programos. Priėmus tokią programą ir ją padarius privalomą, gal Lietuvos vaikai nebus skandinami šuliniuose, nepaliekami vaiko langeliuose, nebus seksualiai prievartaujami, nes vaikai suvoks, jog blogiui reikia priešintis, net jei jis sklinda iš artimiausių žmonių. Vaikai suvoks, kad ir jie patys turi būti atsakingi už savo elgseną.

Norėčiau išsakyti dar vieną savo požiūrį: mokykloje neturėtų būti akivaizdžiai kuriamų švietimo ir mokslo sričių priešpriešų, net jei tai vadinama profiliavimu. Neturėtų būti ir vaikų rūšiavimo į gabius, talentingus ir kitokius, nes kiekvienas vaikas yra savitas, ir tą savitumą turėtų pastebėti mokytojas.

Minėtame žurnale šlovinami tikslieji ir gamtos mokslai, naujos technologijos, kurie tarsi sparčiau ugdo logiškai mąstančią, kūrybišką asmenybę. Tačiau pasitaiko atvejų, kai puikūs šių sričių specialistai ne visada yra įdomios asmenybės, kadangi jie neturi humanitarinių, socialinių mokslų išsilavinimo, t. y. neragavę mokslų, kurie jungia žinias į visumą, suteikia asmeniui platų akiratį, išmoko sklandžiai ir raiškiai išsakyti mintis.

Nepritariu vaikų diferencijavimui į labai gabius ir kitus, likusius. Specialiosios programos gabiesiems, kaip išrinktiesiems, sėja paslėptą panieką mažiau gabiems ar socialiai apleistiems vaikams. Kartais vaikai yra žiaurūs ir pasipūtę, nes niekas neslopina jų savimeilės ir karjerizmo daigų. Kai aplinka leipsta iš laimės girdama vaiko išskirtinumą, išskirtieji, tapę suaugusiais genijais, yra atstumiantys žmonės. Manau, reikėtų daugiau specialių programų savęs nesuvokusiems, mažiau gabiems, socialiai apleistiems vaikams, nes gabūs dažnai geba prasimušti patys konformizmo ir karjerizmo aplinkoje, kai turi pakankamai dvasinių jėgų ir drąsos ginti savo unikalų talentą.