Pradėkime nuo stipriausio teiginio. Išties mažiausiai norėtųsi, jog totorių, krišnaitų ar metalistų teisė gyvuoti ar viešai reikštis būtų sprendžiama visuomenės daugumos. A. Kubilius čia formaliai teisus. Yra esminis skirtumas tarp pliuralistinės (įvairovės) demokratijos ir daugumos demokratijos. Pastaroji be pirmosios virsta tuo, ką klasikai vadina ochlokratija – minios valdžia.
Vis dėlto europarlamentaro kalboje galima įžvelgti tam tikro gudravimo, jei tai nėra nuoširdi loginė klaida. Pirmiausiai, homoseksualios partnerystės klausimas – o būtent šis partnerystės įstatymo projekto aspektas kelia daugiausiai audrų – nėra klausimas apie homoseksualų teisę gyventi. Tai net nėra klausimas apie jų teisę į viešas raiškas, kas taip pat nėra lygu klausimui apie teisę gyventi. Pagaliau, tai nėra klausimas apie teisę savo santykius laikyti šeima. Tai klausimas apie kitų žmonių pareigą tokius santykius pripažinti šeima. Vadinasi, apie primetimą daugumai.
Partnerystės prilyginimas šeimai yra bendra europinė praktika. Taip kad vaizdavimas, jog partnerystė teisiškai reikš viena, o šeima – visai ką kita, vargu, ar atitinka tikrovę. Mažų mažiausiai partnerystė yra kelias į šeimą ir radikalesni LGBT+ veikėjai tai atvirai pripažįsta. O kylančius socialinius klausimus tos pačios lyties asmenų santykiuose puikiausiai sprendžia tų pačių konservatyviųjų A. Kubiliaus kolegų siūlomas bendro gyvenimo reglamentas.
Pagrindinė partnerystės šalininkų argumentavimo klaida vis dėlto glūdi kitur. Homoseksualų klausimas nėra kiekybės klausimas, bet kokybės. Riba tarp homoseksualizmo proponentų ir oponentų eina ten, kur skiriasi požiūriai į šeimą, lytį, pagaliau – patį žmogų. Vienoje pusėje žmogaus gyvenimo tikslas orientuotas į malonumą, į vartojimą, kitoje – į moralinius idealus. Tarp šių idealų – ir gyvybės kūryba, dėl ko lytis suprantama kaip šios kūrybos funkcija. Kalbant apie esminius gyvenimo principus klaidinga skirstyti pozicijas pagal kiekybę.
Alternatyvių lytinių orientacijų žmonės, be abejo, turi teisę gyventi, maža to – gyventi pagal savo supratimą, pagaliau – vadinti savo santykius taip, kaip jiems atrodo teisinga. Bet valstybės lygmeniu būtina apsibrėžti, kas yra šeima, kurią pati Konstitucija įvardija valstybės pagrindu. Vargu, ar valstybės pagrindas turėtų likti „išplaukęs“, be aiškių ribų.
Jeigu jau kalbama apie kiekybę, tai vargu, ar valstybės pagrindas gali būti antraeilės svarbos klausimu, kurį spręstų piliečių mažumos išrinkta politinė grupė. Konstitucija aiškiai sako, kas ir kaip sprendžia svarbiausius valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus.
Kitas esminis klausimas – ar dauguma gali klysti? Žinoma, kad gali. Maža to. Didelė tikimybė, jog dauguma klys dažniau, nei mažuma. Tai lemia ydinga žmogiškoji prigimtis. Tiesos atradimas reikalauja intelektualinio darbo, o jos įkūnijimas gyvenime – dar ir drąsos, valios pastangų. Dauguma žmonių linkusi rinktis lengvesnį kelią, tai yra – mažiau mąstyti, labiau kliautis jausmais, mažiau rizikuoti, sau prisiimti teises, o pareigas priskirti kitiems. Genijai ir teisuoliai visada buvo ir bus mažuma. Bet tai – filosofinės konstantos. O kaip jos gali reikštis praktinėje politikoje?
O praktinėje politikoje alternatyva mažoritarinei demokratijai – tik tai, ką Mindaugas Murza-Gervaldas vadina gervaldija. Prisimenate jo teiginį? – nuo valdžios gausiausiems pereisime prie valdžios geriausiems. Teoriniu lygmeniu tai skamba gražiai. Bet kas bus tas arbitras, kuris spręs, jog ta ar kita pozicija, ta ar kita stovykla, grupė – geresnė arba blogesnė? Ar A. Kubilius supranta, kieno idėjoms atstovauja, kritikuodamas mažoritarinės demokratijos principą?
Žinoma, kaip jau minėta, mažoritarinė demokratija turi būti derinama su pliuralizmu. Tačiau galutinis arbitras vis tiek liks dauguma. Jei ne tautos, tai parlamentinė dauguma. Vargas tautai ir valstybei, jei parlamentinė dauguma atstovauja tik visuomenės mažumai. Tai kelias į revoliuciją ir pastaroji dar nėra pats blogiausias atvejis iš galimų. Blogiausia – tautos ir valstybės erozija.
Na, o dabar – apie silpniausią A. Kubiliaus argumentą: referendumų redukciją į A. Hitlerį. Išties diktatoriaus įgaliojimų suteikimas, opozicijos uždraudimas, rasinė segragacija, pagaliau – galutinis sprendimas žydų klausimu įgyvendinti be jokių referendumų. Pats A. Hitleris į valdžią atėjo per rinkimus, o aukščiausią valdžią gavo koalicijos sudarymo keliu. Tad norint išvengti hitlerių belieka panaikinti tiek politikų teisę burtis į koalicijas, tiek, pagaliau, rinkimus.
Neužmirština, jog Lietuvos piliečiai iš Sovietų Sąjungos taip pat išėjo visuotinio plebiscito keliu. O jų priimta Konstitucija skelbia, jog tauta valdo save pati, tiesiogiai, arba – tik arba – per išrinktus atstovus. Taip, tauta gali klysti. Bet ji – vienintelis galutinis arbitras demokratinėje šalyje. O jei politikai bijo tautos balso, tai kas galėtų paneigti, kad minčių kyla įvairių? Pavyzdžiui – kad politikai žino kai kur prasilenkę su tautos valia ir teisėtais lūkesčiais. Tad gal bijo atsakomybės?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.