To užteko, kad uniformuotų banditų įvykdyta žmogžudystė nuplauktų nuo jų, kaip nuo žąsies vanduo. Baigėsi niekuo. Nei kas buvo atleistas iš pareigų, nei atsistatydino. Panašiai įvyko tiems patiems uniformotiesiems mirtinai uždaužius futbolo sirgalių Arūną Lučiūną. Šiuo atveju apskritai patriukšmavo tik nužudytojo draugai, dar susidomėjo vienas Nepriklausomybės akto signataras, bet iš atsakingų institucijų atsakyta kapų tyla.
Mūsų dienomis apstumdyta ir galimai sužalota lietuvių kalbos mokytoja Astra Astrauskaitė. Už tai, kad viešoje vietoje ir dar – be asmens dokumento mosavo Lietuvos vėliava. Nelietuviškos kilmės policijos pareigūnei tai pasirodė įtartina, gal net baustina. O jeigu mokytoja pakeis gatvės pavadinimo lentelę Kazio Škirpos alėjoje, kurioje vyko veiksmas? Šis vienašališkas sostinės savivaldybės tarybos sprendimas, atmetant tiek istorinius, tiek teisinius argumentus, vadovaujantis vien politine, ideologine konjunktūra, gintas smurtu prieš viso labo vėliava pamojavusią moterį.
Vakarietiškoje demokratinėje valstybėje, mažų mažiausiai, būtų kilęs klausimas dėl policijos pareigūnų atsakomybės. Bet po precedento G. Beresnevičiaus atveju visuomenė tapo inertiška. Matyt, prarastas tikėjimas galimybe ką nors pakeisti. O gal tuo metu reikėjo pasakyti: na ir traukitės. Kam mums policija, kuri veikia prieš žmogų, prieš tautą, prieš elementarų žmogiškumą?
Jokia paslaptis, jog daugelį šiandieninių Lietuvos policininkų išugdė sovietinė Juozo Bartašiūno mokykla. Nors daugelis policininkų – jau kitos kartos, bet su tais pačiais įpročiais. Nors Lietuvos Konstitucijoje deklaruojama, kad valstybę kuria tauta, politinėje ir teisinėje praktikoje valstybė seniai atskirta nuo tautos. Valstybę reprezentuoja institucijos ir struktūros, o tauta nužeminta iki elektorato lygio – jai palikta vienintelė teisė: reguliariai rinktis sau diktatorius.
Policininkė Karina mokytojai pareiškė: kam man pagrindas kamantinėti ar sulaikyti, aš – pareigūnė. To užtenka. Pagal šį precedentą nuo šiol bet kuris pilietis į gatvę galės išeiti tik su asmens dokumentu, kitaip jis galės bet kada būti sulaikytas ir net aplamdytas. Valstybės vėliavas galės naudoti tik oficialios valstybinės institucijos. Tautai prisiminti valstybinę simboliką – šiukštu, bus draudžiama. Juk tauta ir valstybė pas mus – atskirtos.
Prieš daugelį metų kai kuriuose alternatyviuose visuomenės sluoksniuose svarstyta tautos milicijos galimybė. Vietoje iš viršaus nuleistos institucijos – visuomeninė. Su visuomenės renkamais aukščiausiais pareigūnais. Jungtinėse Amerikos Valstijose šerifai – taip pat renkami. O eilinių policininkų funkcijas perimtų savanoriai, gaunantys valstybės atlyginimą.
Dvelkia anarchija? Galbūt. Milicijos sąvoka kelia blogų asociacijų? Be jokios abejonės. Bet, jei įmanoma savanoriška krašto gynyba – KASP ir Šaulių sąjungos pavidalu – kodėl reiktų kategoriškai atmesti savanoriškos tvarkos apsaugos tarnybos variantą?
Galimas priekaištas, kad įstatymus išmanančius iš viršaus skiriamus pareigūnus pakeis mažiau kvalifikuoti savanoriai. Ką gi, įmanoma nustatyti šiems savanoriams teisinės kvalifikacijos egzaminus, bet kartu – visuomeninę atsakomybę. Tarkime, per seniūnijų bendruomenes, kurios turėtų teisę atleisti tokius pareigūnus.
Visuomenės kontrolė tvarkos apsaugos tarnyboms tikrai pakeltų atsakomybės laipsnį. Kiekvienas pareigūnas, cituojant prieštaringą Kauno visuomenės veikėją, turėtų su baime gultis ir su baime keltis – su baime pažeisti viešąjį interesą ar žmogaus teises. Gal tai būtų išeitis? Ar norime, kad mus toliau persekiotų ir žalotų, o kraštutiniais atvejais – ir žudytų iš viršaus skiriami represinių struktūrų darbuotojai?
Artėjant Seimo rinkimams yra klausimų, kuriuos galime užduoti esamiems ir būsimiems įstatymų leidėjams. Vienas iš jų – tvarkos apsaugos pareigūnų atsakomybė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.