Nebestebina, kad Vladimiras Putinas medžioja Ukrainoje „fašistus“, nors galios estetizavimu, vado kultu ir valstybės iškėlimu virš tautos būtent jo režimas labiausiai primena fašizmą. Neglumina ir Lietuvos valdančiųjų karai su „radikalais“, nors vargu, ar gali būti kas radikalesnio nei šeimos ir tautos perkūrimas, namų areštas kitaminčiams tariamai jų pačių sveikatos labui bei raginimai jų gyvenimus paversti pragaru.
Šiame kontekste vėl aktualėja karai dėl istorinės atminties. Ilgą laiką Lietuvos sukilėlius ir partizanus fašistais ar nacistais vadino tik aiškiai ir atvirai Kremlių palaikantys marginalai kaip Stanislovas Tomas, Vaidas Lekstutis ar Kristina Sulikienė. Vėliau į niekintojų chorą įsitraukė į solidumą pretenduojantys „kultūros“ veikėjai kaip Rūta Vanagaitė. Dar vėliau – sisteminiai politikai kaip Remigijus Šimašius ir Valdas Benkunskas, įkandin S. Tomo triuškinantys lietuviškosios rezistencijos atminimo ženklus.
Dabar į šį chorą įsitraukė ir antisistemininką vaidinantis „Nemuno aušros“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Žurnalistės Rūtos Janutienės laidoje „Neteisingumo registras“ pretendentas į Seimą pareiškė, jog Lietuvos Laikinoji Vyriausybė – fašistinė ir nacistinė. Jei tai – tik istorinė beraštystė, dar pusė bėdos. Juk ne taip seniai tas pats asmuo pareiškė, kad Pirčiupius sudeginę naciai buvo žydų kilmės. Vis dėlto panašiau, kad šįsyk sistemingai žydus su lietuviais kiršinantis politikierius ne visai noromis prasitarė apie savo tikrąjį „aš“.
Kam naudinga, kad Lietuva pasaulyje skambėtų kaip šalis, kurioje eilėraštukai, raginantys mušti žyduką, laikomi pagrįstais ir naudojami kaip normalizuota politinė retorika? Pirmiausia – žydų radikalų fondams, kurie už taip kalbančiųjų medžioklę gauna solidžius pinigus iš Holokausto atminties įjautrintų tautiečių. Tai yra, tokiems kaip liūdnai pasižymėjęs Efraimas Zuroffas, o iš dalies – ir prieštaringoji litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, gaunanti iš šio konflikto jei ne finansinės, tai politinės naudos.
R. Žemaitaitis, išnaudodamas jau išties pagrįstą lietuvių pasipiktinimą įvardytais veikėjais, kraunasi politinį kapitalą, tuo pat metu pildamas vandenį ant jų malūno. Bet kai Laikinoji Vyriausybė, nors ir trumpai atkūrusi Lietuvos valstybingumą, nacių persekiota ir išvaikyta, viešai įvardijama nacistine, tai akivaizdžiai nuplėšia kaukę nuo šio politinio veikėjo. Pasirodo, jis mano apie lietuvių rezistenciją lygiai tą patį, ką apie jį mano žydų radikalai ir jais besinaudojanti Maskva, piešianti Lietuvą kaip fašistų konstruktą.
O jei E. Zuroffo, F. Kukliansky bei R. Žemaitaičio nuomonės sutampa, ką reiškia jų tarpusavio kova? Ar tik ne simbiozę, kai skirtingų pusių radikalai pasitarnauja vieni kitiems, gąsdindami vieni kitais savo auditorijas ir taip gausinantys savo šalininkų gretas? Jau akivaizdu, jog tokia simbiozė vyksta tarp genderistų ir putinistų, kurie vienodai puola konservatyvias tautiškas jėgas Vidurio Europos šalyse, piešdami save kaip vienintelę alternatyvą vieni kitiems. Dabar, regis, ir žydų radikalai sulaukė savo alter ego.
Tie, kurie sakosi dekonstruojantys fašizmą, nacizmą ar kitos veislės radikalizmą, dažnai iš tiesų tai konstruoja. Klausimas, ar „Nemuno aušra“ – toks pat laikinas reiškinys, kaip Tautos prisikėlimo partija ar „Drąsos kelias“? Bet jeigu ši partija įsitvirtins sistemoje, tai grės rimtomis problemomis Lietuvos santykiams su Vakarų partneriais, kurių parama ypač svarbi Rusijos agresijos kontekste. Taigi, šalia R. Žemaitaičio ir žydų radikalų ryškėja ir trečias galimas suinteresuotas partneris.
Nežinia, ar čia turime reikalų su priešui naudingais idiotais, ar su sąmoningu ir labai cinišku kelių pusių sandėriu. Bet kuriuo atveju, nuosaikiems, racionaliems ir geranoriškiems žmonėms iš žydų ir lietuvių pusių reikėtų susėsti drauge ir susitarti dėl sanitarinio kordono. Padoriems žydams, regis, reikės daugiau pastangų, nes lietuvių pusėje radikalai kol kas – ačiū Dievui – nėra lyderiai, o žydų pusėje – yra. Nebus lengva nutraukti jų vadovavimo. Bet bendromis pastangomis viskas įmanoma.
Savo laiku žinomas Lietuvos dainininkas iš litvakų bendruomenės kvietė liautis tiek žydus, tiek lietuvius vertinti per jų radikalų prizmę. Nedorų ar kvailų žmonių visada bus įvairiose tautose. Pagal tokius apibendrinti ištisas tautas gali tik tie, kuriems patiems trūksta proto ar doros. Padarykime taip, kad Pirčiupių, Rainių, Panerių tragedijos liktų tik istorijoje. Kurią privalome žinoti ir iš jos mokytis. Kad išvengtume jos kartojimosi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.