Kol jėgos naudojimas disciplinuojant tapatinamas su smurtu ir laikomas nusikaltimu, jėgos ir smurto griebiasi tie, kurie niekam nėra atsakingi. Būtent – mūsų mažieji angelėliai. Tiek vieni prieš kitus, tiek – paaugę ir sustiprėję – prieš suaugusiuosius, pradedant tėvais ir baigiant mokytojais. Jei atvejai, kai mokinys mokytojui pagražina fizionomiją, dar gana reti, tai siuntimas paskui rusų laivą – jau kasdienybė.
Tiek tėvams, tiek ir mokytojams tiesiog surišamos rankos. Jiems paliekama aiškintis santykius žodžiais, o į žodžius suįžūlėjusiam pypliui nusispjauti. Kairuoliškos vaiko teisių sistemos dėka jis tampa padėties viešpačiu. Atitinkamai santykiuose tarp vaikų laimi stipriausias ir įžūliausias. Tėvas, mokytojas ar tiesiog pilietiškos sąmonės praeivis bejėgis apginti skriaudžiamą vaiką nuo bendraamžio smurtautojo.
Kairuoliška sistema, užuot panaikinusi smurtą, tiesiog sukeičia stipriąją ir silpnąją puses vietomis. Tai – sena marksistinė svajonė: kas buvo nieks, tas bus viskuo. Ir, žinoma, atvirkščiai.
Šioje sistemoje akivaizdi nuoseklumo stoka. Tie patys žmonės, keliantys vaiko teises ant pjedestalo, dažniausiai pasisako už kuo lengvesnius ir kuo vėlesnius abortus. Suplėšyti vaiką į gabalus nesąs joks smurtas, o plekštelėti per sėdynę padaužai ar peštukui – smurtas ir nusikaltimas.
Privalomos vaikų seksualizavimo pamokos, verčiant juos sekso rinkos dalimi, taip pat – jokia prievarta. Prievarta būtų, jei vaikus mokytų ikisantuokinės skaistybės ir santuokinės ištikimybės. Kairiųjų žyniai geriausiai žino, ko vaikui reikia. Tad ir tėvų konstitucinė teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, ir pačių vaikų apsisprendimo galimybė lieka tik popiergaliu tualeto kabinoje.
Retai pasitaikantys labiau išsilavinę kairuoliai paprieštarautų, kad emancipuoti skandinavų vaikai mažiau linkę į smurtą nei kokie amerikiečiai, kurių mokyklose daugiau disciplinos. Deja, ne viskas taip paprasta. Amerikiečių vaikai labiau linkę į smurtą tose mokyklose, kur disciplinos mažiausiai. Skandinavams gal ir pavyko sukurti švelnių pūkuotukų visuomenę iš savųjų, užtat šie kenčia nuo spalvotų atvykėlių jaunimo, kurio smurtinius polinkius lemia tikrai ne tolerancijos stoka.
Visuomenė be prievartos yra utopija. Ši utopija gali tapti tikrove tik šventųjų bendruomenėje, grįstoje aukščiausiais moraliniais ir intelektualiniais standartais, kur kiekvienas geba atsakyti pats už save. Deja, dauguma žmonių bet kurioje visuomenėje arčiau gyvūnų nei angelų. Jiems reikia parodyti jėgą. Arba jie parodys savo jėgą jums.
Žinoma, perteklinė prievarta yra blogis. Žmonės, laikantys ją pirma taikytina konfliktų sprendimų priemone, dažniausiai yra kompleksuoti vargšai, patys patyrę prievartą ir siekiantys atsigriebti. Nėra baisesnio tirono už vakarykštį vergą. Prievarta yra paskutinė sprendimo priemonė. Būtent paskutinė. Kai visos kitos jau išnaudotos ir be reikiamų rezultatų. Bet kaip paskutinė ji turi būti galima.
Kairuoliai kaltina savo oponentus, kad šie siūlo atsisakyti pažangos ir grįžti į praeitį. Bet jei dešimtį, o labiau į Vakarus – ir kelias dešimtis metų eita klaidingu keliu, atsigręžti ir grįžti atgal yra vienintelis tinkamas sprendimas. Tai žino bet kuris žmogus, nors kiek susidūręs su Evangelija ir nuopuolio idėja.
Prievarta galima pavadinti daug ką. Nuo reikalavimo išmokti nuobodžią mokyklos užduotį iki mokesčių valstybei. Vargu, ar visi sutiktų mokėti mokesčius tam, kam jie dabar naudojami. Bent jau daugelis tikrai atsisakytų savo mokesčiais apmokėti daugiaženklius sisteminės propagandos kanalų ar šešiaspalvių organizacijų biudžetus. Bet su šia prievarta kairuoliai sutinka ir ją net skatina.
Taigi, klausimas nėra toks, ar valstybėje ir visuomenėje bus prievartos. Jos bus bet kuriuo atveju. Klausimas – kas, kokiais tikslais, kieno atžvilgiu ir kokiais mastais ją naudos. Kairuoliška sistema, užgrobusi valstybę, siekia rezervuoti prievartos monopolį sau. Baudžiama net už nuomonę. O tuo pat metu mūsų pašonėje auga smurtautojų karta be jokios atsakomybės. Ir tai nėra tik mokytojų problema.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.