Marius Kundrotas. Kaip įkurti sektą?

Žodis „sekta“ kilo iš lotyniškos sąvokos „sequi“, reiškiančios „sekti“. Pirmiausiai pritaikyta religiniame kontekste, šiandien „sektos“ sąvoka vartojama sociologijos, politologijos ir psichologijos žodynuose.

Sekta nėra bet kuri jauna ar mažai narių turinti religinė bendruomenė: nuo to pradėjo visos religijos. Sekta – su retomis išimtimis – nėra ir komercinis projektas: dauguma sektų labiau susijusios su valdžios santykiais nei su finansiniu pelnu. Pagaliau, sekta ne visada būna religinė: aklai sekti kokią nors programą ar lyderį tiek pat būdinga politiniame kontekste, kaip ir religiniame. Tad kas gi yra sekta?

Norint įkurti sektą, reikia trijų dalykų. Pirma – paskelbti, kad visur aplink – tamsa, tik Jūs ir Jūsų sekėjai turite žiburį. Antra – kiekvieną kritinį žodį ar prieštaravimą savo atžvilgiu vertinti kaip išpuolį prieš tiesą. Už ką gi dar sugedęs pasaulis gali kritikuoti, jei ne už tiesą? Trečia – nuasmeninti aplinkinį pasaulį, jį suskirstant į kolektyvines kategorijas: „mes“ prieš „juos“. „Jie“ – tam tikros tautos, religijos ar politinės stovyklos žmonės – suvokiami kaip kolektyviniai priešai, be jokių individualių bruožų.

Taigi, sektos bruožai – mesianizmas, paprastai susijęs su lyderyste aukščiau bet kokios kritikos, ekskliuzyvizmas, išskiriant save kaip vienintelius tiesos atstovus, ir kolektyvizmas, linkstant apibendrinti.

Prieš metus-kitus teko diskutuoti su vienos politinės sektos atstovu. „Kodėl Jūsų partija?“ „Negi Jūs aklas? Migrantai plūsta, gėjai siautėja, o gimstamumas...“ „Palaukite, aš ne apie tai. Kodėl Jūsų partija?“ „Nes reikia Lietuvą gelbėti. Gėjai, migrantai ir visa kita...“ „Tarkime, bet kodėl būtent Jūsų partija? Ji ne vienintelė su tuo kovoja“. Atsakas – smerkianti tyla. Sektose nei klausiama, nei abejojama, nei argumentuojama. Sektose tikima. Sektose sekama.

Pasak kultūros teoretiko Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), eretikai (šiuolaikiškiau – sektantai) iškelia kokią nors dalinę tiesą, ją suabsoliutindami tiek, kad ji virsta klaida. Jei išgelbėjimas įgyjamas tikėjimu, tai nėra jokio skirtumo, kokie bus Jūsų darbai (taip galvojo dalis gnostikų). O jei išgelbėjimas – tik per darbus, tai nėra skirtumo, kokią dievybę išpažįstate (taip dabar galvoja kai kurie universalistai).

Sektos gimsta ne tuščioje vietoje. Dažniausiai jos kyla iš siekio sutrumpinti kelią, kurį tradicinės struktūros tiesia į Babtus per Kanadą. Pavyzdžiui, tradicinės Bažnyčios dažnai reikalauja link Dievo eiti per sudėtingus šventųjų panteonus ir dar sudėtingesnes inicijuotų dvasininkų struktūras. Tiesa ta, kad sektos mąstysena gali būti tiek pat būdinga tradicinės konfesijos šalininkui, kaip ir religiniam revoliucionieriui.

Politiniame gyvenime sektos dažnai kyla kaip atspindžiai ankstesnėms sektoms. Mes vieninteliai kovojame su Rusija. Mes vieninteliai kovojame su genderistais. Mes vieninteliai kovojame su imigracija. Visada „mes“ ir visada „vieninteliai“. O kas ne su mumis, tas prieš mus. Ir prieš vienatinę tiesą.

Kritikams priskiriami žemiausi motyvai. „Jūs mus kritikuojate, nes konkuruojate“. „Jūs mums pavydite“. Nes argi kritika gali kilti iš to, kad kritikas tiesiog siekia tiesos, jei tiesa – tik vienoje stovykloje?

Sektos pasaulėvaizdis susideda tik iš dviejų dalių. Yra tik dvi alternatyvos – mes ir kiti. O kiti – automatiškai priešai. Su priešais – jokios diskusijos, tiktai žūtbūtinis karas. Jei esi krikščionis, privalai visų kitų religijų žmones laikyti priešais. Jei esi tautininkas, turi laikyti priešais kitataučius. Ar – geriausiu atveju – būti jiems abejingas, nes ieškoti draugo svetimoje bendruomenėje – didžiausia galima nuodėmė. Pagaliau, kitas sektos pasaulėvaizdyje nužmoginamas taip, kad iš jo atimama galimybė turėti bet kokį tauresnį motyvą.

Sektos lyderis visada teisus. Ir tada, kai pasisako už prigimtinę, ir kai už postmodernią šeimą. Ir kai smerkia partinę bei rinkiminę veiklą, ir kai pats joje dalyvauja. „Atsiprašau“ – paskutinis žodis, kurį galėtų ištarti sektantas. Blogiausia tai, kad sektantiška egzaltacija traukia labiau nei individuali filosofinė kritika. Karas su piktukais – rusais, musulmonais ar gėjais – traukia labiau nei racionali, nuosaiki analizė. Sekta vis kažkam atstovauja, o kam atstovauja vienišas kritiškas filosofas? „Nebūsi politiku“, šaukia jam sektantas.

Galbūt. Gal svarbiau likti tiesiog žmogumi nei tapti politiku. Gal svarbiau mąstyti nei tikėti. O gal tikėti galima tik Dievu, nes, pasak Šventojo Rašto – „prakeiktas, kas pasitiki žmogumi“. Ar tai būtų Donaldas, ar Vytautas, ar Ramūnas. „Nėra teisaus, nėra nei vieno“, skelbia tas pats Šventasis Raštas. Visi žmonės klysta ir nusideda. Užtai nėra logiško pagrindo pasitikėti nei vienu žmogumi.

Jėzus Kristus sakė, kad ištvirkėlės greičiau eis į Dangaus karalystę nei veidmainiai, kurie, būdami nusidėjėliai, dedasi šventaisiais. Nusidėti žmogiška. Nusidėjėliui vaidinti šventąjį – velniška. Sektas iš visuomenės išskiria ne laiko ribos ar sekėjų skaičius. Jas išskiria tai, kas vadinama savu teisumu. Kai, užuot atgailavus už savo nuodėmes, smerkiamos kitų žmonių ydos, save laikant šventais. Taip gimsta antikristai.