Anot vienos švietimo sistemos biurokratės, „mes vaikus auginame pasauliui, o ne šiam taškui“: suprask, Lietuvai. Nereikia būti romantiku, užkietėjusiu tradicionalistu ar sąmokslų teoretiku, kad suvoktum, kas už to slypi ir kieno čia programa. Lietuva matoma tiktai kaip globalaus pasaulio provincija, o lietuvių tauta – kaip laikinas ir atgyvenantis reiškinys, kurio vietą užimtų pasaulio piliečiai.
Kelis šimtmečius lietuviai mokėsi ponų kalbos: Didžiojoje Lietuvoje – lenkų, Mažojoje – vokiečių. Manyta, kad prakalbęs ponų kalba mužikas pats taps ponu. Jei ne konfesinis skirtumas, maža abejonių, kad ponų kalbos statusą būtų įgavusi ir rusų kalba. Tiesa, sovietų okupacijos laikais link to eita, bet ne itin sėkmingai. Buitine, o ir viešąja kalba Lietuvoje visgi liko lietuvių kalba, atgaivinta „aušrininkų“ ir „varpininkų“, įtvirtinta Antano Smetonos laikais, perimta epigonų.
Dabartinės problemos lietuvių kalbai kyla jau ne iš vokiečių ar lenkų kalbų pusės – nors dėl lenkų kalbos radikalesni tautininkai paprieštarautų. Vis tik šios kalbos pirmenybė kaip problema – dviejų rajonų problema. Taip, šie rajonai irgi yra mūsų valstybės dalis, ir vietiniai lietuviukai nusipelno teisės mokyklas baigti gimtąja, o kartu – ir valstybine kalba. Tačiau ši problema slenka į praeitį. Vis daugiau lenkų jaunimo puikiai šneka lietuviškai ir vis mažiau save besieja su Lietuvą skaldančia partija, vykdančia lietuvių diskriminaciją.
Daug rimtesniu iššūkiu dabar tampa anglų kalba. Jau ir universitetuose reikalaujama, kad studentai jau siekdami juose studijuoti mokėtų šią kalbą kaip gimtąją, o pageidaujama, kad mokėtų dar bent kelias užsienio kalbas. Lingvistų fakultetuose tai būtų savaime suprantama, bet kalbama apie visas specialybes. Taigi, eini studijuoti vieno, o reikalaujama visai ko kito. Kai kas motyvuoja, kad to reikia, norint susipažinti su pasauline, o pirmiausia – Vakarų moksline literatūra. Ir tai – šiais laikais, kai gausu vertėjų.
Lietuviui Lietuvoje užginama teisė gauti išsilavinimą valstybine kalba. Jau čia kyla klausimas, ar ši kalba – vis dar valstybinė? O Z kartos lietuviukai jau ir buityje mieliau bendrauja angliškai nei lietuviškai. Greitai, ko gero, teks prisiminti ir rusų kalbą, nes teks bendrauti su gausiais ateiviais iš Rusų pasaulio. Taigi, su atvykusiais bendrapiliečiais kalbėsimės rusiškai, tarpusavyje – angliškai, ir kam gi mums ta lietuvių kalba?
Atsakymas būtų toks: kalba – labai stiprus tautiškumo saitas, apie ką rašė jau Mikalojus Daukša. Taip, yra tautų, kurios jau prarado savas kalbas. Įmanoma tauta, kalbanti svetimkalbe. Vis dėlto, daugeliu atvejų bundanti tauta bent jau stengiasi prisiminti savo protėvių kalbą: Izraelyje atgaivintas ivritas, Airijoje po truputį gaivinama gėlų kalba. Taigi, šimtmečiais svetimomis kalbomis kalbėjusios tautos suvokia kalbos reikšmę.
Lietuvių tautiškumui kalba nuo seno turėjo ypatingos reikšmės. Airius nuo anglų skyrė konfesija, žydus iš visų tautų išskyrė tiek religija, tiek istorinis mitas. Lietuviai, užmiršę savo kalbą, arba įsiliejo į kitas tautas, pirmiausia – lenkų ir vokiečių, arba ilgainiui susiprato ir grįžo prie savo kalbos.
Taigi, esame kalbos tauta. Abiejų Tautų Respublikoje lenkakalbė diduomenė didžiavosi savo lietuviška kilme ir savimone, siekė išsaugoti kuo daugiau Lietuvos valstybingumo bruožų, bet tai buvo laikina. Atgimusi Lietuva galėjo būti lietuviška tiktai kaip lingvistinis projektas. Be kalbos aspekto lengvai galėjome galutinai sulenkėti, nes tiek religinė konfesija, tiek istorinė patirtis buvo bendra. Dabar būtume kaip kašubai ar guraliai – savita, bet integrali Polonijos dalis.
Kas čia blogo? – vyptels oponentas. Išties, nieko blogo, jei lietuvių tauta mums nėra vertybė. Paradoksalu, kad šiandieniniai tautų niveliuotojai dangstosi įvairove. O išties jie – didžiausi įvairovės priešai. Bet kurios tautos sunykimas nuskurdina visą žmoniją. Tikrieji įvairovės gynėjai yra būtent tautininkai.
Kosmopolitai kalba apie meilę žmonijai. Dauguma atvejų tai – tik deklaracijos. Kaip rašė Entonis Smitas (Anthony D. Smith), žmogaus lojalumo ratai yra koncentriniai. Jie apima vienas kitą. Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) rašė: kas nori būti internacionalistas, pirmiau turi būti nacionalistas. Tik žmogus, išmokęs mylėti savo bendruomenę, gali pamilti visą žmoniją, o galiausiai – ir visą kūriniją.
Kosmopolitizmas, skirtingai nei internacionalizmas, trina tautas tariamai žmonijos labui. Žmonės tampa atomizuotais individais, pasmerktais vienišumui ir nuolatinei konkurencinei kovai su kitais individais. Bendruomenėse, tarp kurių tauta yra viena fundamentaliausių, žmonės rūpinasi vieni kitais ir padeda vienas kitam. Todėl šių laikų totalitarai siekia sunaikinti tiek tautą, tiek religiją, tiek šeimą. Kad tarp žmonių liktų vis mažiau bendrybių. Kad liktų tiktai prekių vartotojai ir darbo jėga.
Lietuva yra vienintelis kraštas, kur lietuvis gali save laikyti šeimininku. O lietuvių tauta yra vienintelis Lietuvos valstybės pagrindas. Ir viena iš esminių lietuvių tautos jungčių yra lietuvių kalba.
Norint išsaugoti kalbą, o per ją – ir tautą, reikia kai ko daugiau nei sentimentų, kokia ji graži. Reikia racionalių priemonių. O pirmiausia – radikalios švietimo sistemos pertvarkos, kad kiekvienas lietuvis galėtų įgyti išsilavinimą, nuo pradžios mokyklos iki doktorantūros, valstybine kalba. Sulig lietuvių kalba augs ir lietuviška savimonė, kurią dabar stengiamasi ištrinti. Na ir žinoma – būtina reikalauti, kad visi Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys asmenys mokėtų lietuviškai.
Pagaliau, kalba jungia skirtingas kartas. Dėl kalbos, kaip ir dėl kultūros, galime save suvokti kaip vieną bendruomenę, kur jungiasi praeitis, dabartis ir ateitis. Šiandien, kai viešoji kultūra vis dažniau apibrėžiama kitais kriterijais nei tautiškumas, kalba įgauna dar didesnę reikšmę, iš dalies užpildydama ir kultūros vietą.
Užsienio kalbų mokymasis tiktai sveikintinas. Bet tai sprendžiama savaime. Vis daugiau jaunų žmonių keliauja po visą platųjį pasaulį, naršo internete, klausosi užsienietiškos muzikos ir žiūri kitų šalių filmus. Tad užsienio kalbų jie greičiau išmoks patys nei verčiami. Mokykla pirmiausia turi išmokyti valstybinės kalbos. Užsienio kalbų mokytis reikia, bet ne pagal jas turi būti vertinamas pasirengimas kitų disciplinų studijoms.
Nereikia pulti į kitą kraštutinumą, baidantis tarmių, tarmybių ar tarptautinių žodžių. Tarmės yra kalbos turtas, o tarptautiniais žodžiais išsakomos reikšmės, kurių nėra tautinėje kalboje. Visgi palaipsnis, kūrybiškas tarptautinių sąvokų keitimas lietuviškais naujadarais, atitinkančiais kalbos struktūrą ir tradicijas, nėra blogai. Tik be davatkystės, kai mažaraščiai, laikantys save patriotais, piktinasi tarptautiniais žodžiais tik todėl, kad patys nėra su jais susipažinę. Kalbos gryninimo procesas turi būti nuosaikus ir profesionalus.
Bet pirmiau nei kuriant ką nors naujo reikia išsaugoti tai, ką dar turime. Taip elgėsi ir pirmieji lietuvių kalbos gaivintojai, kurie patys gausiai vartojo svetimžodžius ir anaiptol – ne tarptautinius. Kalbos raida – ilgalaikis vyksmas. Mūsų vaikų ir anūkų kalba skirsis nuo mūsiškės. Bet nuo mūsų sąmoningumo, drąsos, darbštumo priklausys, ar tai apskritai bus lietuvių kalba.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.