Jei norima atvirai tautiškos partijos – tam yra Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga. Jei norima krikščioniškos – yra Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija. Jei norima ir tautiškos, ir krikščioniškos – yra „Jaunoji Lietuva“. O jei galvojama apie partiją, kurioje tautiški ar krikščioniški akcentai labiau glūdi tarp eilučių, nei išreikšti tiesiogiai, bet yra realios galimybės juos įgyvendinti parlamentinėje praktikoje – yra Centro partija „Gerovės Lietuva“.
Nežiūrint to jau paskelbta apie tris iniciatyvas – Arvydo Juozaičio partiją „Lietuva yra čia“, Vytauto Radžvilo Nacionalinį susivienijimą ir Rimanto Dagio Krikščionių sąjungą „Santarvė ir gerovė“. Pabrėžtina, kad visose šiose iniciatyvose yra tiek dėmesio vertų idėjų, tiek lyderių, o su kai kuriais iš jų drąsiai galima eiti į žvalgybą. Vis dėlto visos šios iniciatyvos primena lipimą vis ant to paties grėblio.
Vien tautiškojoje plotmėje buvo Tautos pažangos partija, vėliau – Nacionaldemokratų partija. Abi tikėjosi užimti nišą, kurioje jau buvo Tautininkų sąjunga ir „Jaunoji Lietuva“. Krikščioniškojoje plotmėje turėjome Krikščionių demokratų sąjungą ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą. Kairiojoje – Liaudies sąjungą už teisingą Lietuvą, Socialdemokratų sąjungą ir Socialistinį liaudies frontą, kuris iki atviros gravitacijos Kremliaus link pretendavo atstovauti tikrajai socialdemokratijai.
Visų šių partijų kūrėjai vadovavosi prielaida, kad „nauja“ būtinai reikš „geriau“. Jie galvojo, kad ankstesnės tų pačių nišų partijos arba nutolo nuo savo idėjinių pamatų, arba pralaimėdavo dėl to, kad jų vadovai buvo kvailesni, o naujokai tikėjosi būti protingesni ir automatiškai – sėkmingesni. Pirmoji iš dviejų pastarųjų prielaidų kai kada būdavo teisinga – ypač tradicinės Socialdemokratų partijos atveju, antroji per daugybę praktinių atvejų pasirodė visiškai klaidinga.
Šiandieninių partijų kūrėjai net ir labai besistengdami vargiai galėtų apkaltinti esamas partijas, kad jos išdavė savo ideologijas. Nebent kalbėtume tik apie Tėvynės sąjungą, kurios elektoratą pretenduoja perimti bent dvi iš trijų kuriamų partijų, o labai iš dalies – ir trečioji. Vis dėlto kalbėti reikia ir apie alternatyviojoje erdvėje veikiančias partijas, į kurių nišas apeliuojama, kai kada net stokojant fantazijos pavadinimams. Pavyzdžiui, Nacionalinio susivienijimo pavadinimas pažodžiui nusikopijuotas iš centristų, tautininkų ir atsiskyrusių socialdemokratų koalicijos.
Pagrindinis priekaištas – tai, kad „senosios“ partijos stokoja ryškių lyderių. Šioje vietoje tenka pastebėti, jog tiek V. Radžvilas, tiek A. Juozaitis ilgą laiką laikėsi atokiai nuo praktinės politikos ir tik R. Dagys į naujos partijos kūrimo etapą žengė tiesiai iš praktinės politikos Tėvynės sąjungoje. Naujokai manosi esą protingesni už senbuvius. Tą patį manė ankstesnių naujadarų kūrėjai. O šie naujadarai, kaip taisyklė, rinkimuose vis pasirodydavo dar prasčiau, nei tradicinės partijos.
Ateis laikas, praktika parodys, kiek šios viltys pasiteisins dabartiniams naujakuriams. Jau dabar kai kurie jų savo partijų kūrimo procese susiduria su tokiais rimtais sunkumais, jog tenka ieškoti vegetuojančių partijų, kurias būtų galima perimti ir pervadinti, pretenduojant į naują kokybę. Gali būti, kad kai kurie jų pasirodys artimiausiuose rinkimuose. Gal net pasirodys geriau, nei kai kurie politikos senbuviai. Bet pereiti rinkimų barjerą, pretenduojant į jau užimtą ir padalytą nišą bus labai sunku.
Paaiškės, kad senbuviai pralaimėdavo dėl kitokių priežasčių, nei jų intelektualinės ar moralinės savybės. Vargu, ar Gintaras Songaila ar Audrius Rudys buvo žymiai kvailesni ar menkesni lyderiai už Vytautą Radžvilą ar kitus naujų partijų kūrėjus. Nekalbant jau apie Romualdą Ozolą, kurio partija pastaruoju metu, geriausiu atveju, buvo atstovaujama savivaldybėse. Už Seimo ribų. Iš tiesų tam buvo objektyvios priežastys.
Atvirai tautininkiškai politikai Lietuvoje trūksta objektyvaus tautinio iššūkio, kokius patiria tiek Vakarų Europa, tiek mūsų Baltijos sesės. Užtai ten gimsta ir atsakas stiprių tautininkiškų partijų pavidalais. Krikščioniška politika atrodytų kiek perspektyvesnė, bet kol yra matomas krikdemiškas sparnas Tėvynės sąjungoje – vargu, ar naujas darinys bus itin rezultatyvus. O R. Ozolo vadovaujama Centro partija buvo būtent pernelyg intelektualistinė statistiniam Lietuvos rinkėjui. Ši padėtis pasikeitė tik atėjus liaudiškam ir veikliam Nagliui Puteikiui ir jo komandai.
Šiandien alternatyvioji Lietuvos politinė erdvė jau ir taip ganėtinai susiskaidžiusi. Naujų darinių atsiradimas ją fragmentuos dar labiau. Nors kai kurie iš naujų partijų kūrėjų skelbia siekį visus suvienyti, praktiškai eina priešinga kryptimi. Norint vienytis kelias – atviras: tereikia įsilieti į jau veikiančias partijas su savo idėjomis, lyderiais ir komandomis. O kol kas matome liūdną tendenciją: kuo daugiau atsiras vienytojų, tuo mažiau liks vienybės. Jei kam tai bus naudinga, tai tik „meinstryminėms“ partijoms – Tėvynės sąjungai, socialdemokratams, galbūt – valstiečiams.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.