Nuosaiki dešinė nuo Džono Loko (John Locke) ir Edmundo Berko (Edmund Burke) laikų gerbia žmonių laisves. Visgi liberalai, o ypač – konservatoriai, atsiribojant nuo to, kas šiandien jais vadinama, nuo seno pripažino: Jūsų laisvė mosuoti kumščiais baigiasi ties mano nosies riba.
Kuo labiau plečiamos vienų asmenų ar grupių teisės, tuo labiau siaurėja kitų teisės. Vaiko teisė gyventi be griežtos disciplinos riboja tėvų ir mokytojų teises. Religinių bendrijų skirstymas į valstybės pripažintas ir kitas bendrijas pirmųjų teises išplečia, o antrųjų – susiaurina. Prieštaringai vertinamas galimybių pasas išplėtė vienų asmenų teises išvengti galimo užkrato, bet apribojo kitų asmenų teises – asmenų, kurie vengė eksperimentinių vakcinų tiek iš principo, akcentuodami savo laisves, tiek bijodami pašalinių poveikių.
LGBT+ klausimu dauguma konservatyvių žmonių pritaria, kad kiekvienas sąmoningas žmogus turi teisę rinktis – ką mylėti, su kuo gyventi ir su kuo miegoti. Visgi kultūrinėje dešinėje, priešingai nei kairėje, saugomos vaiko teisės augti prigimtinėje šeimoje ar bent šeimoje pagal prigimtinį modelį – įsivaikinimo atveju. Taip pat ginamos suaugusių žmonių teisės išvengti užgaulių savo vertybių atžvilgiu.
LGBT+ judėjimas kairuoliškoje retorikoje dažnai prilyginamas tautinėms bei religinėms grupėms. Girdi, jei ką nors užgauna homoseksualumo ar transseksualumo eksponavimas, tai gali užgauti ir viešos religinės ar tautinės manifestacijos. Ar būtų teisinga drausti krišnaitų paradus, evangelikų evangelizacijas, chanukijas vien dėl to, kad tai žeidžia siaurų pažiūrų žmones, net jeigu šie sudaro itin žymią gyventojų dalį?
Demokratija nėra tik daugumos valdžia: pastaroji turi kitą pavadinimą – ochlokratija. Bet demokratija nėra ir mažumų diktatas: tai vadinama oligarchija. Demokratija – tai nuolatinės darnos paieškos, darnos tarp skirtingų asmenų ir grupių. Čia nėra statikos, o tik amžinas judėjimas link geresnių sprendimų. Visgi šiuo metu tam tikrų asmenų ir grupių santykiuose akivaizdus disbalansas, kai vienoms grupėms leidžiama vis daugiau, o kitoms – vis mažiau. Santykis tarp LGBT+ ir jų kritikų dabar – kaip tik toks pavyzdys.
Nepritarimas LGBT+ gyvenimo būdui ar net jo eksponavimui daugelyje Europos šalių jau gresia baudžiamąja atsakomybe. Kaip ir teiginys, jog šeimą sudaro vyras, moteris ir – optimaliai – jų vaikai. Tokie pasisakymai prilyginami diskriminacijai ir agresijai LGBT+ asmenų atžvilgiu.
Yra skirtumas tarp dviejų atvejų: kai žmonės skirtingu būdu siekia objektyvaus gėrio ir kai kas nors siekia blogio. Dauguma religinių bendrijų siekia gėrio ir tiesos, tik skirtingai juos supranta. Demokratiška valstybė turi gerbti šias paieškas, įskaitant pagarbų savos religijos skelbimą. Juk šie žmonės mano, kad nuo jų skelbiamų tiesų priklauso kitų žmonių gyvenimo kokybė. Tai – gerbtina, kol nėra prievartos ar užgaulės.
Tautinės manifestacijos taip pat gerbtinos, jeigu jose nėra išpuolių prieš kitas tautas ar valstybę. Tautiškumas yra kūrinijos įvairovės išraiška. Kiekviena tauta, nuo seno gyvenanti šalyje, yra jos istorijos ir kultūros dalis, praturtinanti savo išskirtinumu. Žinoma, masinė invazija – kitas atvejis: čia jau kyla grėsmė vietinėms tautoms ir jų kultūroms. Bet jei šalis priima atvykėlį, tai priima jį kartu su jo kultūra.
LGBT+ atvejis skiriasi tiek nuo religinių, tiek nuo tautinių reiškinių. Tai nėra tiesiog tapatumas ar juolab – gėrio siekimas kitu būdu. LGBT+ asmuo, pasirinkęs praktikuoti savo polinkį, vadovaujasi hedonistiniu požiūriu, atsiedamas lytiškumą nuo papildomumo ir atvirumo gyvybei ir sutapatindamas tik su malonumu. Pats požiūris, kad gyvenime svarbiausia – malonumas, yra moraliai ydingas. Visgi, kol žmonės privačiai gyvena homoseksualų, biseksualų ar transseksualų gyvenimą, tai yra jų ir Dievo reikalas. Ne kieno kito.
Taigi, konservatyvių, tautinių ir krikščioniškų pažiūrų kontekste LGBT+ žmonės turi teisę gyventi laisvai, kol ta laisvė dera su kitų žmonių laisvėmis ir teisėmis. Esminis klausimas, kuriems atvejams priskirti šio judėjimo eksponavimą: suderinamiems su viešąja tvarka ir dorove ar joms prieštaraujantiems?
Statistika rodo, kad šalyse, kuriose nugalėjo LGBT+ judėjimo pasaulėžiūra, vis daugiau jaunimo priskiria save šiai stovyklai. O tai paneigia teiginius apie prigimtinį LGBT+ tapatumą. Kaip ir bet kuri pasaulėžiūra, ši turi tendenciją plisti, o kadangi tai – amorali pasaulėžiūra, kurios šerdyje – hedonizmas, jos plitimu turėtų susirūpinti valstybė. Deja, kol kas daugelis Europos valstybių eina priešingu keliu, tarsi tyčia programuodamos savo tautas išnykimui. Istorija liudija ne vieną pavyzdį, kaip hedonizmas, pakirtęs tautos moralę, daro ją pažeidžiamą ir atveria kelią kitoms tautoms užimti jų vietą: nuo Romos iki močikų Peru.
Ar lytinė deviacija yra vienintelė kritikos nusipelnanti yda? Be jokios abejonės – ne. Esama ir mažesnių, ir didesnių blogybių. Žmogus, ydingas vienoje srityje, gali būti labai dorybingas kitoje. Bet kiekvienas dorybingas žmogus pirmiausiai galvoja ne apie save, o apie kitus.
Doras rūkalius darys viską, kad jo aplinka būtų laisva nuo rūkymo. Doras girtuoklis stengsis, kad jo artimieji vengtų girtavimo. LGBT+ judėjimas – skirtingai nei dori šių pakraipų žmonės – viską daro atvirkščiai: stengiasi, kad jų yda plistų kuo labiau. O tai jau – dvigubai amoralu.
Lytiniai deviantai turi teisę gyventi. Ir gyventi taip, kaip jiems patinka. Bet be reklamos. Pagal tą pačią logiką, kaip uždrausta alkoholio bei rūkalų reklama. Gyvenk kaip nori ir su kuo nori, bet man to nebruk. Aš turiu teisę vaikščioti gatvėmis ir leisti vaiką į mokyklą žinodamas, kad ten – saugu.
LGBT+ organizacijos turėtų užsiimti ne naujų adeptų gamyba, o pagalba jau esantiems LGBT+ žmonėms integruotis į visuomenę gerais darbais. Išgelbėtas kačiukas ar gražiai sutvarkytas gėlynas daug greičiau ir lengviau sumažintų „homofobiją“ nei provokuojančios propagandinės akcijos.
Bet tai jau turėtų daryti naujos organizacijos iš kitų žmonių. Dabartiniai „atstovai“ suinteresuoti, kad „homofobija“ tik stiprėtų, todėl sąmoningai ją provokuoja, įsisavindami lėšas tariamai kovai su ja.
Ne valstybės reikalas nurodinėti, ką sąmoningas žmogus turi valgyti, ką, po kiek ir kada gerti, su kuo miegoti. Bet valstybės teisė ir pareiga apsaugoti nuo žalingų ar galimai žalingų dalykų reklamos.
Konfucijus sakė: jei kas nors ką nors myli ar ko nors nekenčia – patikrink, kodėl. Tai galioja ir šiuo atveju. Ar tikrai „homofobija“, „bifobija“ ir „transfobija“ kyla dėl to, kad kitas žmogus – tiesiog kitoks?
Net jei skaniausią maistą grūsi į burną prievarta, burna jį tiesiog išvems. Aptariamu atveju grūdamas informacinis maistas nėra nei skanus, nei sveikas, o absoliučiai daugumai – tiesiog toksiškas. Tad ar belieka stebėtis, kad vis daugiau žmonių vemia?
Marius Kundrotas yra Krikščionių sąjungos narys.