Tai – efektingai skambanti frazė, tačiau apie jos atitikimą tiesai galima ginčytis ilgai. Galima teigti ir kitaip. Laisvė – apskritai jokia savaiminė vertybė, o tiktai prielaida vertybėms kurti, puoselėti ir, deja, griauti. Galima klausti ir dar griežčiau: ar laisvė apskritai egzistuoja?
Internete sklando iškalbingas krikščioniškas memas. Du apsirūkę jaunuoliai – tarsi metalistai, tarsi gotai – su alkoholinio gėrimo buteliais rankose žvalgosi į tvirtą, raumeningą, plikai nusiskutusį vyrą su Biblija rankose, ir sako vienas kitam: pažvelk į tą apgailėtiną vergą!
Šiandien religija ir moralė vis labiau kritikuojamos kaip varžančios žmogaus laisvę. Bet kyla klausimas, ar žmogus, priklausomas nuo lytinių instinktų, turto kaupimo ar pramogų, yra laisvas? Gal vienintelė iš tiesų įmanoma laisvė yra pasirinkti priklausomybę? Vyrą su Biblija gal ir galima vadinti religijos vergu, bet ar nuo to jo kritikai iš aptarto plakato tampa laisvesni?
Kas tinka žmogaus asmeniui, šiuo atveju tinka ir tautoms, ir valstybėms. Lietuvai reikėjo rinktis priklausomybę NATO ir su tam tikromis išlygomis – Europos Sąjungai, idant būtų apginta laisvė nuo Rusijos. Be NATO Lietuva būtų sutvarkyta greičiau nei Gruzija, ir daug lengviau, nei bandyta sutvarkyti Ukrainą. Šiandien turime vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, kad apgintume savo laisvę.
Netgi tuo atveju, jei konkrečiai tautai pavyktų visiškai išsilaisvinti nuo užsienio ir tarptautinių įtakų bei galios centrų, liktų priklausomybė nuo savo pačios elito. Nuo įstatymų, kurie dažnai būna kvaili ir labai tolimi nuo teisingumo, o juo labiau – nuo galimybės suderinti skirtingų pusių interesus. Kapitalizmo atveju – ir nuo kapitalo. Socializmo atveju – nuo globėjiškos, bet kartu – ir autoritarinės, represyvios valstybės aparato.
Liberalus hedonistas atsakytų – svarbiausia, kad pasirinkimas iš skirtingų priklausomybių labiausiai atitiktų konkretaus asmens įnorius, poreikius ir interesus. Problema ta, kad skirtingų žmonių interesai – taip pat skirtingi. Kas, jei daliai žmonių, o Lietuvos atveju – ir daugumai norėtųsi laisvės nuo LGBT manifestacijų gatvėse, žiniasklaidoje ir ugdymo įstaigose? Arba laisvės gyventi savo šalyje be daugybės imigrantų? Ar tokia laisvė – jau žemesnės prabos?
Liberalas ir čia rastų atsaką: Jūsų laisvė mosuoti kumščiais baigiasi ties mano nosies riba. Tikrai? O jeigu mosuojama genitalijomis, kaip LGBT paraduose? Arba jei tautos herojų paminklai „puošiami“ LGBT vėliavomis? Pažymėtina, kad patriotai, ant paminklų užkabinę lenteles, pašiepiančias liberalųjį sostinės merą ir jo sprendimus, sulaukė policinių tyrimų, o LGBT atstovams leista su paminklais elgtis, kaip jie nori. Yra laisvi, yra laisvesni?
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad visiška laisvė tėra iliuzija. Pirmiausiai siekdami laisvės nuo kažko mes lemtingai tampame arba jau iš anksto esame priklausomi nuo kažko kito. Antra vertus net ir tokia sąlyginė laisvė tėra prielaida ką nors daryti ar ko nors vengti, tad laisvė yra pasyvi, o vertybė, kuria įprasminame šią laisvę – aktyvi. Trečia – vienų laisvė visada riboja kitų laisvę, tad visuomenėje ir valstybėje tenka rinktis vertybiškai, kam tos laisvės palikti daugiau, o kam – mažiau. Vertybinis neutralumas – taip pat iliuzija.
Tad vargu, ar galime teigti, jog laisvė – savaiminė ar net pirminė vertybė, kai išvis sunku apibrėžti, kas ji yra. Dauguma atvejų laisvė – tiktai skambus žodis, naudojamas, siekiant pavergti. Užtenka prisiminti, kad laisvės sąvoką ypač mėgo jakobinai ir komunistai, sukūrę bene represyviausius režimus moderniųjų laikų istorijoje. Vargu, ar šiuolaikiniai liberalai daug nuo jų skiriasi. Laisvė visiems ir nuo visko egzistuoja tik jų teorijose, o praktikoje tai reiškia tik laisvę ištvirkėliams ir gobšuoliams visų kitų visuomenės narių sąskaita.