Jau kuris laikas liberalų retorikoje Lietuvos laisvės kovos siejamos su šiuolaikine liberalų darbotvarke – tiek vadinamųjų seksualinių mažumų, tiek migracijos, tiek globalių ir supranacionalinių struktūrų atžvilgiais. Supraskite – visi „mes“ kovojome už tai. Nors dažnas šiandienos liberalas laisvės kovų laikais vaikščiojo pėsčiomis po stalu ar išvis gimė jau po Nepriklausomybės atkūrimo. O kai išties kovoję žmonės bando protestuoti, kad kovojo visai dėl ko kito, jiems atsakoma: mes geriau žinome, už ką jūs kovojote.
Atitinkamai vyksta šių kovų įamžinimo srityje. Liberalai puikiai žino, kad laisvės kovotojai tik ir tesvajojo apie „laisvės kalvelę“ ir pliažą kaip jų kovų įamžinimo simbolius. Nesvarbu, kad tie patys laisvės kovotojai, nuo partizanų iki beginklio pasipriešinimo dalyvių, praktiškai vienu balsu protestuoja. Jų nuomonė metama į šiukšlyną, nes liberalai ir vėl žino geriau.
Šiandien liberalai geriau žino, ko reikia kaimyninei Baltarusijai, nei patys baltarusiai. Taip. Aliaksandras Lukašenka – autoritarinis vadovas. Taip, jis valdo šalį kieta ranka. Taip, kai kurie žmonės kenčia. Bet kokias alternatyvas siūlė mūsų liberalų kolegos Baltarusijoje? Vienas jų – „Gazpromo“ statytinis, kitas atvirai reziduoja Maskvoje, trečias karštai pritaria Krymo aneksijai. Tai jo žmona bandė suburti visas alternatyvas diktatoriui. Net profesoriui Vytautui Landsbergiui kilo klausimų, ar ji pritaria savo vyrui, ar turi kitokią nuomonę.
A. Lukašenka – gal dėl asmeninės valdžios motyvų, o gal ir dėl kitų priežasčių – dar išlaiko šiokį tokį Baltarusijos suverenumą. Nepritarė nei Krymo aneksijai, nei Rusijos kuriamoms pseudovalstybėms. Taigi, nors jis ir artimas Maskvai, bet akivaizdžiai nėra absoliutus Vladimiro Putino pakalikas. Užtai Maskva mielai pasodintų į jo sostą savo statytinį.
Paradoksalu, bet šiuo metu tokie statytiniai yra ir Vakarų liberalų kolegos. Lietuva – jokia išimtis. Mūsų liberalai jau pareiškė paramą vadinamajai Baltarusijos opozicijai. Nebekyla klausimų, kas ištiktų Lietuvą, Minsko sostan sėdus tokiems opozicionieriams. Turėtume Rusiją iš dviejų pusių, skiriant plonyčiam Suvalkų koridoriui. Bet šiuolaikiniams liberalams svetimas tiek nacionalinis interesas, tiek istorinės perspektyvos suvokimas. Jie vadovaujasi naiviomis ideologemomis, pagal kurias žmonės visame pasaulyje trokšta laisvės pagal jų supratimą.
Nebereikia priminti, kurlink liberaliosios „demokratijos“ eksportas nuvedė tokias šalis, kaip Irakas, Libija ar Sirija. Egiptą nuo chaoso sulaikė tik eilinis karinis perversmas ir naujas autoritarinis režimas. Neįmanoma demokratijos eksportuoti. Ji gali kilti tik iš tautos vidaus.
Šių eilučių autoriui dažnai tenka bendrauti su baltarusių opozicijos atstovais. Ne tos, kuri viena ranka semia iš Vakarų liberalų skrynių, kita – iš Maskvos. O tos, kuri veikia tikrame pogrindyje. Ši opozicija nei registruojama, nei reprezentuojama, užtat persekiojama. Be jokių simpatijų dabartiniam Minsko režimui šie opozicionieriai atvirai sako, kad šiame etape – be jokių platesnių interpretacijų – A. Lukašenka yra Baltarusijos suverenumo garantas.
Ką apie tai mano baltarusių tauta? Ne toks jau lengvas klausimas. Gatvėse matome minias, protestuojančias prieš autoritarinį režimą. Bet ar tos minios išties sudaro tautos daugumą? Jei taip būtų, Baltarusijoje seniai būtų įvykusi revoliucija, kaip įvyko Ukrainoje. Panašu, kad reikalą turime su gausia mažuma. Kuriai netgi trūksta bendros vizijos. Vieni nori tautinės Baltarusijos, kiti – „vakarietiškos“ (kas išvis tai yra?), treti kviečia V. Putiną įvesti kariuomenę. Lietuvos atgimimo laikais, prieš išsiskirstymą, spėta bent atkurti valstybę.
Lietuviai gerai žino, kas yra kolektyvinė tautos valia. Tai žino ir ukrainiečiai. Baltarusiams iki tikros tautinės revoliucijos dar trūksta ir bendro supratimo, ir bendrų siekių, ir bendros jėgos. Visa tai turi subręsti. Bet juk mūsų liberalai žino geriau? Jei ne apie baltarusių tautą ir jos siekius, tai bent apie savo elektorato svajones. Kaip ir „laisvės kalvelės“ ar pliažo atvejais.