Jau dvi dešimtis metų girdime tas pačias raudas, bet Lietuva tebėra. Ir po to, kai atidavėme savo suverenitetą Briuseliui. Ir kai Konstitucinio Teismo šamanai pagrobė iš mūsų Konstituciją. Ir kai leidome pirkti savo žemes užsieniečiams. Ir net kai lietuvių ištuštintą erdvę užplūdo masės svetimšalių.
Atrodo, Lietuva gerokai tvaresnė ir atkaklesnė už nuolat besirodančius ir susireikšminusius gelbėtojus. Kurie mano, kad Lietuvos likimas priklauso tik nuo jų. Ir kad jis sprendžiamas staigiai ir skubiai.
O iš tiesų istoriniai pokyčiai tautose vyksta dešimtmečius, net šimtmečius. Taip, yra požymių, kad Lietuva žengia į praeitį. Smunkant moralei byra šeima, o sulig ja nyksta ir tauta.
Potencialūs tėvai, užuot gimdę ir auginę vaikus, rūpinasi vien karjera ir pramogomis. Krentant gimstamumui atveriami vartai pakaitinei migracijai. Taip savo gyvenimo kelią jau užbaigė daugelis tautų.
Ką gi, tarkime, jog toks likimas laukia ir Lietuvos. Bet ką pakeis bambėjimas? Jei gali pakeisti padėtį – eik ir keisk, užuot bambėjęs. O jei nėra nei proto, nei ryžto, nei jėgų, nei objektyvių galimybių ką nors pakeisti, bambėjimas taip pat beprasmis. Jis tiktai gadina nuotaiką tiek pačiam bambekliui, tiek aplinkiniams. O politikoje tai – tiesiog nusikalstama, nes griauna motyvaciją veikti tiems, kurie nori ir gali.
Jėzus Evangelijoje sakė: palikite mirusius laidoti savo numirėlius. Tie žmonės, kurie teišgali verkšlenti, patys yra dvasiškai mirę. Savo pačių sprendimu. Jie mirė anksčiau nei jų laidojama Lietuva.
Prezidento rinkimų kampanijoje teko įdomi patirtis. Agituojant už vieną kandidatą nupiešta žuvytė. Pasipylė kaltinimai patyčiomis. Nors pats kandidatas savo pavardės sutapimą su žuvytės pavadinimu traktavo su šypsena. Taip traktavo ir jaunesni, optimistiškesni rinkėjai. Burbėjo senoliai.
Kai jiems pasakyta, jog tik su šypsena galima patraukti jaunesnį elektoratą, sulaukta pamokymų: jaunimą reikia šviesti. Liko išvada, kad tokiems politikams jaunimas jau prarastas. Mažiausiai, ko nori jaunas žmogus, tai kad senas niurzga jam aiškintų gyvenimo tiesas. Su jaunimu reikia kalbėtis, o ne tiktai kalbėti. Reikalingas ne monologas, o dialogas. Deja, dialogo kultūra daugelio patriotų smegenyse seniai suirusi.
Betgi sustokime. Šie žmonės jau primetė mums savo manierą. Smerkdami bambeklius patys bambame. Tad pasižiūrėkime objektyviai: kas mūsų šalyje gero, kas galėtų vesti į priekį, o ką vertėtų taisyti.
Taip, Lietuva perdavė žymią dalį savo suvereniteto Europos Sąjungai. Bet kartu esame NATO. Koks tai didžiulis laimėjimas, lengva suprasti pasižiūrėjus į Ukrainą, kuri vėlavo stoti į šį gynybinį bloką.
Taip, daug mokytų žmonių – ir net mokytų visų mūsų lėšomis – pasitraukė į užsienį. Bet kartu išvyko daugybė žemiausios kultūros individų ir netgi kriminalinio elemento. Lietuvos gatvės tapo šviesesnės ir saugesnės, kaip ir pati Lietuva – po tvirtu NATO skydu.
Taip, Seimo dauguma ir Konstitucinis Teismas uzurpavo tautos valią ir konstitucines piliečių teises. Bet vis dar turime rinkimų galimybę. Daug didesnę nei kai kurios kaimyninės šalys. Dar galime daug ką pakeisti, o jei užuot tai darę sėdime ant sofų ir plūstamės anoniminiuose komentaruose, tai jau – mūsų problema.
Taip, Lietuvoje mažėja lietuvių ir daugėja svetimšalių. Bet padėtis dar nėra tokia tragiška kaip Vakaruose. Daugelis ateivių atvyko kaip laikini darbuotojai ar politiniai pabėgėliai, o tiek, kiek jų liks visam laikui, dar lengvai galime integruoti. Be to, daugiausiai atvykėlių – iš mums rasiškai ir kultūriškai artimų šalių, tai dar labiau palengvina jų integraciją. O po saujelę kitų kultūrų atstovų turėjome šimtmečius, tad yra patirties.
Taip, gimstamumo rodikliai tarp lietuvių skatina susirūpinti. Bet Vakaruose, o taip pat – ir Rusijoje, kurią kvailiai ir piktavaliai pateikia kaip alternatyvą Vakarams, titulinių tautų rodikliai nėra geresni. O Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai rodo, kad išmintingas socialinės ir kultūrinės politikos junginys ilgalaikėje perspektyvoje gali atkurti šalies demografinę bazę. Tai, ką matome šiandien, nėra nulemta amžiams.
Taip, jaunimo gretose plinta savanaudiškumo ir vartotojiškumo kultūra. Bet ką mes, vyresnieji, padarėme, kad pateiktume patrauklią alternatyvą? Jaunimas mėgsta pasiekimus ir pramogas: taip buvo nuo amžių. Tad vietoje amžinai surūgusio bočiaus paveikslo nupieškime laimintį, jauną, savimi ir Lietuva pasitikintį patriotą. Juk pavyzdžių tikrai turime. O pats patriotizmas puikiai dera su koncertais, stovyklomis, vakaronėmis ir kitais saviraiškos būdais, kur pramoga jungiama su prasme.
Prasmės poreikis jaunam žmogui nėra mažiau būdingas nei linksmybės. Tik retas jaunuolis apie tai pasakys. Juolab – kokiam nors senam niurzgai, pamokslaujančiam, kaip jo laikais viskas buvę geriau. Nesulaukdami supratimo ir paprasto, bičiuliško dialogo iš savo tėvų, dėdžių ir mokytojų šie jaunuoliai bėga pas psichologus ar tiesiog užsidaro savame kiaute. Nebūtinai jame rasdami sau atsakymus.
Mes patys atiduodame savo vaikus liberaliai žiniasklaidai ir masinei kultūrai.
Užbombarduodami juos nuobodžiais pamokslais, užuot ieškoję bendrų ir abipusiai įdomių veiklų. Ką padarysi, esame, kokie esame. Užimti, pavargę, šiek tiek kompleksuoti, kai matome, jog mūsų atžalos turi daugiau pasirinkimų nei mes turėjome okupacinėje totalitarinėje santvarkoje. Tad atsakomybės turėtų imtis patys jaunuoliai, o būtent – tie jaunuoliai, kurie suvokia padėties rimtumą ir nori ją keisti.
Patriotinės jaunimo organizacijos – tautos ateities garantas. Tik bėda, kad jos kartais per daug seka senų bambeklių pavyzdžiu, pačios užsikrėsdamos šiuo mirtinai pavojingu virusu. Būtent per daug, o ne per mažai. Taip jos tampa įdomios tik siauram bendraminčių ratui. Išsivadavus iš bambeklių įtakos galima pasiekti kur kas platesnes auditorijas. To jaunimui ir palinkėkime. O jei patys prašys – padėkime. Be prievartos ar spaudimo.
Neskubėkime laidoti Lietuvos. Ji gyvuos, kol jai liks vietos jauno žmogaus širdyje ir galvoje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.