Jungtinėse Valstijose poliarizuojasi sisteminės partijos. Europos Sąjungoje vyksta priešingai: sisteminės partijos vis labiau panašėja viena į kitą, bendru sutarimu priimdamos keistą liberalizmo ir marksizmo hibridą, užtai vis labiau kyla antisisteminės alternatyvos, sistemos krikštijamos radikalų vardu.
Sistema ir antisistema viena apie kitą žino vis mažiau, nes dialogo kultūra praktiškai sunaikinta, visuomeniniai, akademiniai ir žiniasklaidos forumai – uždaryti, kiekviena pusė verda savame socialiniame ir informaciniame burbule, kur žinios apie kitą burbulą ir jame esančius žmones – ribojamos ir iškreipiamos.
Taip gimsta įvaizdžiai, kad viena pusė tik ir svajoja sunaikinti baltąją rasę ir krikščioniškąją kultūrą, o kita nori išpjauti lytines ir tautines mažumas, įvesti nacistinę diktatūrą ar parduoti Europą Kremliui. Išgirdus vos kiek kitonišką poziciją taikomos plačios analogijos su kitais, kurie tą poziciją skelbia visiškai kitame kontekste, surūšiuojant sudėtingą pasaulėžiūrinę įvairovę į dvi puses, kurių viena – sava, kita – priešiška.
Palaikai prigimtinę šeimą? O siaube, dar ir tautinę valstybę? Vadinasi, esi fašistuojantis vatnikas, kuriam pakeliui su Vladimiru Putinu. Kurio šalis, beje, pirmauja pasaulyje pagal skyrybų ir abortų skaičių, kur istoriniuose rusų miestuose seniai šeimininkauja kaukaziečiai ir azijiečiai, o rusų tautininkai persekiojami lygiai taip pat, kaip ir pavergtųjų tautinių regionų patriotai. Bet ar kam rūpi tiesa? Svarbu pergalė.
O gal pasisakai už tai, kad kiekvienos tautos, rasės ar kultūros žmogus pirmiausiai yra žmogus, su savo individualiomis savybėmis, peržengiančiomis grupines skirtis? Arba – dar baisiau – manai, kad socialinis teisingumas ir gamtos apsauga aukščiau nei ekonomikos augimas? Vadinasi, esi leftardas. Už ką parsidavei švabistams ir sorošistams? Už euro alų? Už miltelius?
Jei pažiūrėtume filosofiškai, suprastume, kad bet kuri ideologija yra fragmentiška. Žmogiškoji būtis daug kompleksiškesnė už vieną ar kitą ideologiją. Neįmanoma viso, kas žmogiška, apibrėžti individo ar bendruomenės, tautos ar valstybės, laisvės ar lygybės, tradicijos ar modernybės idėjomis. Tiesa pasiskirsčiusi tiek po kairiąją, tiek po dešiniąją stovyklą, o dabartiniai kairės ir dešinės komplektai sudėlioti dirbtinai.
Nėra jokios logikos tautiškumą ar krikščionišką etiką sieti su kapitalizmu, o socialinį teisingumą ar ekologiją – su genderizmu ar kosmopolitizmu. Dešinės ir kairės apibrėžimus metas peržiūrėti iš esmės, kaip jau buvo daroma ne vieną kartą istorijoje. Visgi ir peržiūrėjus liks daugybė skirtingų derinių, kurie varžysis tarpusavy dėl įtakos ir valdžios, todėl diskusijos poreikis lieka amžinas, kol gyvuoja ši nuodėminga žmonija.
Šiandieninėje sistemoje visa, kas nėra pritarimas hedonistiniam ar nomadiškam gyvenimo būdui, traktuojama kaip agresija. Už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Užtai klesti patyčios iš prigimtinės šeimos šalininkų (homofobų), tautininkų (nacių), davatkų ir antivakserių. Čia agresija galima ir sveikinama.
Daugelis dar iš darželio atsimename klausimą: kas pradėjo? Kairieji sako – konfliktą pradėjo dešinieji. Homoseksualai ramiai sau gyveno, migrantai laisvai sau klajojo po pasaulį, kol juos pradėjo pulti dešinieji. Dešinieji kalba priešingai: šimtmečius ramiai sau gyvenome be homoseksualų ir imigrantų, kol jie pradėjo brautis į mūsų šeimas, namus ir mūsų šalį, palaikomi kairiųjų. Tad šiandien sunku rasti bešališką aiškinimą, kas iš tiesų pirmieji parodė agresiją, o kas į ją tik atsakė tuo pačiu. Esminis klausimas: kaip tai užbaigti?
Prieš gerą dešimtmetį teko diskutuoti su vienu kairiuoju radikalu. Jam išdėstytos tendencijos dešinėje, kai priešininkams atakuojant net nuosaikiausias dešinės formas pastarosios pusės nuosaikumas praranda prasmę ir įtaką. Kokia prasmė būti nuosaikiam, kai vis tiek esi puolamas kaip radikalas? Oponentas susimąstė. Bet labai trumpam. Greitai jis vėl ėmė pulti dešiniuosius, tiek radikalius, tiek ir nuosaikius. Ratas vėl užsidarė.
Nutraukti šį ydingą ratą tėra vienas būdas. Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo laiku įžvelgė, jog didžiausi skirtumai glūdi ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tarp mąstančių žmonių ir kietakakčių abiejose šiose pusėse. Psichologas ir dvasininkas Arūnas Peškaitis kalba, kad liberalams taip pat reikia iš naujo mokytis diskusijos. Turbūt ne tik liberalams. Jos reikia mokytis visiems, norintiems taikos ir santarvės savo šalyje.
Tam reikalingas naujas visuomeninis diskusijų forumas, kuriame galėtų dalyvauti mąstantys, nuosaikūs, kritiški ir savikritiški žmonės iš įvairiausių stovyklų: nuo liberalų ir socialistų iki konservatorių ir tautininkų. Nėra būtinybės, o ir galimybės, kad jie visi susiburs į vieną politinį judėjimą. Bet išgirsti vieniems kitus ir pažvelgti vieniems į kitus kaip į diskusijos partnerius, o ne priešus, galima ir būtina.
Juk tam ir turėtų būti skirta bet kokia ideologija: drauge ieškoti geriausių sprendimų, užtikrinant aukščiausią žmogaus ir jo gyvenimo sąlygų kokybę. Tegul radikalai iš visų pusių ir toliau drabstosi seilių purslais: toks jų būdas. Bet nuosaikieji kartu gali padaryti, kad radikalai liktų mažuma. Išklausytina mažuma, kai ji siūlo konstruktyvius sprendimus. Ir ignoruotina, kai apsiriboja buku įtūžiu.
Nuosaikiųjų forumas praturtintų idėjomis visas puses ir po truputį slopintų įtampą tarp jų. Ir visuomenė pagaliau išgirstų įvairias idėjas vietoje siaurų ir lėkštų stereotipų. Čia reikės didelės išminties. Ir drąsos.
