Tai nėra tik Lietuvos problema. Tai – bendra didelės pasaulio dalies problema, kai valdžia vaidina Dievą – vienintelį saugų nuo klaidų, sprendžiant žmonių likimus. Šiandien kai kurios pokolonijinės valstybės atgailauja už savo veiksmus, griaunant aborigenų šeimas ir atimant iš jų vaikų vaikystę. Jei žmonija dar gyvuos bent šimtą metų, kas nėra užtikrinta, daugelis valstybių vėl gėdysis savo praeities.
Šeima atsirado anksčiau už valstybę ir yra daug svarbesnė pirminei žmogiškumo sklaidai. Ne kas, kai valstybė braunasi į šeimos kompetencijos erdves. Taip elgiasi tik totalitarinės valstybės. Paradoksalu, bet šiandien totalitarizmas dangstosi tuo, kas turėtų būti jo antonimas – liberalizmu. Apsiskelbę liberalai kviečia džiaugtis, manydami, kad jie geriausiai žino, kas kam turėtų teikti didžiausią džiaugsmą.
Šių laikų liberalai uzurpuoja pačią žmogaus prigimtį, keisdami tiek šeimos, tiek lyties sampratas. Nesuskaičiuojama lyčių ir šeimos formų gausybė pagal saujelės iškrypėlių užsakymą verčiama ištisų valstybių politika. Nepaisant nei demokratijos, nei sveiko proto, nei Dievo nustatytos tvarkos.
Kam trukdo įpareigojanti Dievo sąvoka, tam turėtų užtekti gamtos sąvokos. Lytys gamtoje atsirado vieninteliu tikslu – pratęsti giminę. Tai – vienas iš daugelio būdų tą daryti. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi, kiti – pumpuruodamiesi, yra hermafroditų, kurie gali keisti lytis ar apsivaisinti patys. Žmogus yra lytinė būtybė ir dauginasi tik per vyro ir moters santykį. Kitų kelių žmogui nėra duota.
Tad vaiko augimas bet kokioje kitoje aplinkoje nei tėvo ir motinos aplinka tiesiog pažeidžia prigimtinę tvarką. Vaikui ugdomas pasaulėvaizdis, kuris nėra natūralus. Ar nors vienas vaikas to nusipelno? O gal liberaliais save laikantys totalitariniai politikai tokie išmintingi ir galingi, kad galėtų pakeisti tai, kas užkoduota gamtos ir Dievo? Kas skaitė Bibliją ar bent Katekizmą, žino, kas buvo pirmasis asmuo, pretendavęs į Dievo vietą. Kas nėra Dievas ir juo dedasi, yra ne kas kitas kaip šėtonas.
Lyg to dar būtų maža, apsišaukusieji liberalai sprendžia, kam gimti, o kam būti nužudytam. Primena Adolfą Hitlerį, Josifą Staliną, Pol Potą? Išties primena, bet dabar tai daroma laisvės ir žmogaus teisių vardu. Vaikas iki prašliauždamas per magiškąjį gimdymo kanalą nėra laikomas žmogumi – jį galima žudyti. Ginčijamasi tik dėl to, kokiame etape. Teisės subjektu vaikas tampa tik išlindęs iš gimdos. Tada jis įgauna tokias superteises, kad net užplojimas per sėdynę laikomas smurtu. Nužudymas nėra laikomas.
Uzurpuodami prigimtį ir pačią žmogiškumo esmę šiandieniniai liberalai kėsinasi ir į tokias sąvokas kaip tauta. Pasak Apaštalų darbų Dievas išvedė žmonių gimines ir nustatė joms apsigyvenimo ribas. Dabar šias ribas siekiama perbraižyti. Tai daro tiek Vladimiro Putino tipo imperialistai, tiek Džordžo Sorošo ir Klauso Švabo tipo globalistai. Skiriasi tiktai būdai.
Imperialistai – kuklesni, globalistai – įžūlesni. Jie siekia sumaišyti tautas, kurdami pasaulinę visuomenę, kuri sudarytų prielaidas pasaulinei viešpatijai. Bet jie klysta. Neįmanoma sunaikinti kultūrinių skirtumų, jie yra esminė kultūros charakteristika. Kultūriniai skirtumai gyvuos tol, kol gyvens žmonija. Teįmanoma sunaikinti vienas kultūras kitų naudai. Šiandien naikinama Europos kultūra.
Ar mėgdžioti Dievą yra nuodėmė? Johanas Gotfrydas Herderis teigė, kad ne. Bet yra bent du būdai tai daryti. Mėgdžioti Dievą galia ir mėgdžioti jį dorybėmis. Pretenduoti į Dievo galią yra maištas prieš Dievą ir daugiau arba mažiau atviras satanizmas. Tuo tarpu pretenduoti į Dievo dorybes ir siekti jas įgyvendinti yra įsikūnijusio Dievo – Kristaus – mums paliktas pavyzdys.
Vienas kelias veda į dieviško pasaulio naikinimą, už kurį numatyta griežta bausmė. Kitas kelias – į savęs ir aplinkinio pasaulio tobulinimą. Kaip taisyklė, tie, kurie siekia Dievo galios, mažiausiai siekia jo dorybių, ir atvirkščiai. Nors Dievas šventraščiuose įvardijamas visagaliu, esminė jo charakteristika nėra galia, o dorybė. Ir būtent dorybė žmogų daro žmogumi. Galia be dorybės yra šėtonas.
Dievas kiekvienam sąmoningam žmogui suteikė laisvę rinktis. Politikoje šią laisvę įkūnija demokratija. Artėjant Europos Parlamento, Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimams kiekvienas turi laisvę apmąstyti, kas artimiausioje ateityje lems jo gyvenimą. Dievas ar šėtonas. Anksčiau ar vėliau kiekvienas atsiskaitys būtent Dievui. Pagal tai, ko siekė savo gyvenime – dorybių ar galios be jų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.